01
09 /
2025
Rugsėjį dvi svarbios mūsų tėvynės Marijos šventovės kviečia į atlaidus: Lietuvos Globėjos Trakuose (1–8 dienomis) ir Dievo Motinos Gimimo Šiluvoje (7–15 dienomis). Iš viso šio mėnesio liturginiame kalendoriuje yra net trys Marijos šventės: Švč. Mergelės Marijos Gimimo iškilmė (rugsėjo 8 d.), Švč. Mergelės Marijos Vardo laisvas minėjimas (rugsėjo 12 d.) ir Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios privalomas minėjimas (rugsėjo 15 d.)
Išganymo Aušra
Marijos Gimimo šventė, kaip ir visos senosios Dievo Gimdytojos šventės, atsirado Rytų Bažnyčioje. Marijos gimimo aprašymas mus pasiekia iš apie 120 m. užrašyto apokrifo Genesis Mariae („Marijos gimimas“), jame pasakojama apie pamaldžią porą – Joakimą ir Oną, kurie buvo nevaisingi. Pagal to meto sampratą, nevaisingumas buvo laikomas Dievo bausme, todėl Joakimas ir Ona nuolat patirdavo patyčias ir pažeminimus. Vieną dieną, kuomet Ona sielvartavo, jai pasirodė angelas, kuris tarė: „Ona, Ona, Viešpats Dievas išgirdo tavo maldą, štai tu pastosi ir pagimdysi, o tavo palikuonis bus garsus visame pasaulyje.“ Tai išgirdusi Ona pradžiugo: „Šlovė Viešpačiui, mano Dievui. Jei aš pagimdysiu, ar berniuką, ar mergaitę, paaukosiu savo vaiką kaip atnašą Viešpačiui, savo Dievui. Jis tarnaus jam per visas savo gyvenimo dienas.“ Po devynių mėnesių jiems gimė dukra, kurią pavadino Marija.
Pirmuosius amžius siekianti vietinė tradicija Marijos tėvų namais įvardina vietą Jeruzalėje, netoli Šventyklos, prie Avių vartų, kur buvo garsiosios Betzatos maudyklės, minimos Jono Evangelijoje. Manoma, kad nuo IV a. čia buvo gerbiama Marijos gimimo vieta, o apie 422–438 m. pastatyta bažnyčia. Spėjama, kad jos pašventinimo diena – rugsėjo 8-oji – ir tapo liturgine Marijos Gimimo švente. Kadangi Rytų Bažnyčioje liturginiai metai prasideda rugsėjo 1 d., Marijos Gimimas yra pati pirmoji šventė – išganymo Aušra ir visos kūrinijos atnaujinimo pradžia. Ši šventė jau 530 m. buvo švenčiama Konstantinopolyje. Lotynų apeigų Bažnyčią Gimimo šventė pasiekė apie 650 m. Skirtingai nei Rytuose, ilgainiui jos reikšmė buvo užgožta Nekaltojo Prasidėjimo minėjimo. Įdomu tai, kad Visuotiniame kalendoriuje Marijos Gimimo liturginis laipsnis yra šventė, o Lietuvoje – iškilmė. Turbūt tam įtakos turėjo šios šventės susiejimas su Marijos apsireiškimu Šiluvoje 1608 m. ir tradiciniais Šilinių atlaidais.
Kaip žinia, Bažnyčia nemini šventųjų žemiškųjų gimtadienių, bet pagerbia jų gimimo Dangui dieną (dies natalis), taip tarsi pabrėždama, jog tikrasis šventojo gyvenimas prasideda po jo mirties, kuomet jisai būdamas Dievo akivaizdoje gali užtarti žmones. Tik trims asmenims Bažnyčia „padaro išimtį“ pagerbdama ir jų žemiškojo gyvenimo pradžią. Tai, aišku, mūsų Viešpaties Jėzaus Gimimas, švenčiamas per Kalėdas, jo pirmtako Jono Krikštytojo Gimimas, minimas per Jonines, ir Jėzaus Motinos Marijos Gimimas.
Mergelės Marijos Gimimas ypatingai švenčiamas dėl to, kad gimė toji, iš kurios gims Dievo Sūnus, – tai yra Dievo Išganymas jau visai priartėja. Marijos gimimas yra tarsi Aušra, skelbianti, jog nuodėmės naktis baigiasi ir ateina Išganymo rytas: „Ji yra ryto žvaigždė, nes skelbia didžios dienos atėjimą. Jai pasirodžius, Atpirkimas prisiartino. Ryto žvaigžde, visokios šviesos žvaigžde, tu švieti prieš patekant saulei, nes tavo gimimas ėjo pirma gimimo Jėzaus Kristaus, tavo palaiminto Sūnaus, kuris yra dienos šviesa“ (Raimundas Jordanas).
Iškilmės liturgija, kaip ir dera gimtadieniui, pilna džiaugsmo. Įžangos priegiesmis ragina džiaugsmingai minėti Mergelės Gimimą, kuris skelbia Išganytojo atėjimą: „Džiaugsmingai minėkime Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimą, nes iš jos užtekėjo teisingumo Saulė – Kristus, mūsų Dievas.“ Pradžios maldoje Bažnyčia meldžia suteikti Viešpatį malonės dovanų, kad Įsikūnijusio Žodžio Motinos Gimimas visiems atneštų paguodą bei ramybę. Pirmasis skaitinys iš pranašo Michėjo knygos kalba apie būsimąjį Izraelio Valdovą ir Ganytoją, kurio valdžia sieks visas tautas ir gimines. Marija bus šio Valdovo Motina. Antrasis skaitinys iš Laiško romiečiams mums primena neapsakomą Dievo Apvaizdos išmintį ir veikimą – Viešpats mus iš anksto numatė, išrinko ir pašaukė bei nuteisino ir išaukštino, – visa tai dėl Kristaus malonės pilnatvės. Mergelė Marija yra pirmoji Išrinktoji ir Atpirktoji. Laikų pradžioje ji buvo numatyta, išrinkta, nuteisinta ir apdovanota kaip kilniausia Atpirkėjo Motina ir Padėjėja.
Iškilmės Evangelija pagal Matą dalijama į dvi dalis. Pirmoji pristato Kristaus žemiškuosius protėvius nuo Abraomo iki Juozapo, vyro Marijos, iš kurios gimė Kristus. Mergelė Marija yra ta iš Jesės šaknies išdygusi atžala, kuri sukrovė išganymo vaisių – Viešpatį Jėzų. Antroje dalyje girdime Išganytojo gimimo istoriją. Atrodytų nelogiška, švenčiant Marijos Gimimą, skaityti ne apie jos, o apie Kristaus gimimą. Tačiau čia neįsivėlė jokia klaida. Mergelės gimimas mums svarbus todėl, kad minime Gimimą tos, kuri Dievo Apvaizdos lėmimu yra išrinkta pagimdyti Išganytoją. Marijos Gimimas yra Kristaus Gimimo Vigilija.
Trakų Dievo Motinos paveikslas
Tavo Vardas kvapus kaip balzamas
Biblinėje tradicijoje vardas visuomet nurodo į asmenį, žinoti kieno nors vardą reiškia turėti ryšį su tuo asmeniu. Tad pagerbdami Marijos Vardą, mes pagerbiame ją kaip mūsų Motiną ir Užtarėją.
Evangelistas Lukas, pasakodamas Jėzaus prasidėjimo istoriją, sako: „Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija“ (Lk 1, 26–27). Hebrajiškai šis vardas skamba kaip Mirjam, o gimtąja Jėzaus motinos tarme (aramėjiškai) – Mariam. Šį vardą turėjo Mozės sesuo, kuri suvaidino svarbų vaidmenį Išėjimo iš Egipto istorijoje. Mokslininkai nesutaria dėl šio vardo prasmės, išskiriama net 70 etimologinių aiškinimų. Tikriausiai patikimiausias ir populiariausias šio vardo aiškinimas yra gražioji, mieloji. Bažnyčios Tėvai Marijos vardą simboliškai aiškino kaip Jūrų žvaigždė, Valdovė, Šviesioji.
Liturginė Marijos Vardo šventė gimė Ispanijoje 1513 m., ji buvo minima paskutinę Marijos Gimimo šventės oktavos dieną – rugsėjo 15-tą. 1671 m. ją švęsti leista visoje Ispanijos Karalystėje. Šios šventės patekimą į Visuotinį kalendorių lėmė ne religinis, o politinis įvykis. 1683 m. rugsėjo 12 d. Austrijos, Vokietijos kunigaikščių ir Lenkijos karalystės kariuomenės nugalėjo Osmanų imperijos pajėgas, kurios buvo pasiekusios Vieną ir grasino visai katalikiškai Europai. Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Jonas III Sobieskis, būdamas pamaldus Dievo Motinai, jos globai patikėjo savo karius ir būsimą pergalę. Minint pergalės metines, 1684 m. Inocentas XI Marijos Vardo šventę įvedė visoje Bažnyčioje, paskirdamas jai sekmadienį po rugsėjo 8 d. 1911 m. Pijus X jai nustatė rugsėjo 12 d. Reformuojant liturginį kalendorių ši šventė buvo pašalinta dėl per didelio liturgistų skrupulingumo, šią klaidą ištaisė Jonas Paulius II, 2002 m. sugrąžindamas ją į Visuotinį kalendorių laisvo minėjimo forma.
Šventės Mišių Pradžios malda nusako troškimą, kad Marijos Vardo pagerbimas, per Dievo Motinos užtarimą, suteiktų mums reikalingų malonių: „Visagali Viešpatie Dieve, leisk, kad visiems, garbingą Švenčiausiosios Mergelės Marijos Vardo šventę švenčiantiems, ji suteiktų tavo gailestingumo malonių.“
Ši šventė mums primena, kad su Marijos vardu lūpose, širdyje ir mintyse mes lengvai nugalime visus išganymo priešų puolimus ir sparčiau žengiame šventumo keliu: „Jei tave mėto puikybės, garbės troškimo, šmeižto, pavyduliavimo bangos, – žvelk į žvaigždę, šaukis Marijos. Jei sielos valtelę blaškys įsiūtis ar godumas, ar kūno vilionės, žvelk į Mariją. Jei tave gąsdina nuodėmių gausa, trikdo nešvari sąžinė, baugina teismo siaubas, jei bando įtraukti liūdesio pragarmė, nevilties bedugnė, – mąstyk apie Mariją. Pavojų, sunkumų, abejonių apsuptyje mąstyk apie Mariją, šaukis Marijos. Tenesitraukia ji nuo lūpų, tenesitraukia iš širdies; […] ja sekdamas nenukrypsti iš kelio, jos prašydamas nenusivili, apie ją mąstydamas nepasiklysti; jos laikydamasis neparpuoli, jos globojamas nebijai, jos vadovaujamas nepavargsti, jos užtariamas pasieki tikslą ir pats patiri, kad pelnytai apie ją pasakyta: O mergelės vardas buvo Marija“ (šv. Bernardas Klervietis).
Stovi Motina skausminga
Kitą dieną po Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventės Bažnyčia nukreipia savo maldingą žvilgsnį į šalia Nukryžiuotojo stovinčią jo Motiną, apmąstydama josios skausmus, ir kartu mokosi savo kentėjimus jungti su Kristaus kančia už pasaulio išganymą.
Pamaldumas Sopulingajai Dievo Motinai gimė gotikos laikotarpiu, kuomet imta kontempliuoti Kristaus kančias, kartu pagerbiant ir Motinos sopulius. XIII a. pradžios Florencijoje užgimęs Marijos tarnų (servitų) ordinas viena iš savo charizmų pasirinko septynių Marijos skausmų apmąstymą. 1423 m. Kiolno bažnyčios sinodas įvedė Mergelės Marijos sopulių paminėjimą, paskirdamas jam penktadienį po III Velykų sekmadienio. Jis buvo skirtas pagerbti Marijos skausmus ir jos kentėjimus kartu su Kristumi. Ši šventė sparčiai plito po katalikiškos Europos šalis, kol galiausiai 1727 m. Benediktas XIII ją įrašė į Visuotinį kalendorių nustatydamas penktadienį prieš Verbas. Šventei buvo suteiktas Septynių Švč. Mergelės Marijos Sopulių (Festum Septem dolorum B. M. V.) titulas. Jau minėtasis Servitų ordinas nuo 1668 m. trečią rugsėjo sekmadienį minėjo atskirą Marijos Sopulių šventę, kurią 1814 m. Pijus VII, kaip padėką Marijai už išgelbėjimą iš Napoleono nelaisvės, irgi įrašė į Visuotinį kalendorių. 1911 m. po Pijaus X atliktos „sekmadienių išlaisvinimo nuo šventųjų minėjimo“ reformos šventei nustatyta rugsėjo 15 d. data. Taigi buvo minimos dvi Sopulingosios Dievo Motinos šventės, kurių maldos bei liturginiai tekstai nesiskyrė. Todėl 1969 m. reformuotame kalendoriuje jos buvo sulietos į vieną – rugsėjo 15 d. privalomą minėjimą.
Liturginio minėjimo Mišių Pradžios malda glaustai nusako šios šventės esmę: „Dieve, prie iškelto ant kryžiaus savo Sūnaus leidai stovėti kenčiančiai Motinai; suteik Bažnyčiai malonę kartu su ja dalyvauti Kristaus kančioje ir džiaugtis prisikėlimo garbėje.“ Šis minėjimas nėra sentimentalus Dievo Motinos kančių apmąstymas, nors liaudiškas pamaldumas tai pabrėžia, tačiau pirmiausia Marijos kaip Naujosios Ievos vaidmens Išganymo darbe apmąstymas. Ji savitu būdu dalyvavo atperkančioje Kristaus kančioje ir laisva valia sutiko kentėti kartu su savo mylimu Sūnumi, taip tapdama jo kančios dalininke. Panašiai kaip apaštalas Paulius, taip ir Marija sako: „Džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24). Kartu ir mes esame kviečiami nebijoti savo kentėjimų jungti prie Kristaus kančios, nes visi galime turėti dalį pasaulio atpirkime. Išskirtinis Marijos Sopulingosios minėjimo akcentas, kurį įvedė minėtasis popiežius Benediktas XIII, yra prieš Evangeliją giedama XIII a. pr. sekvencija Stabat Mater („Stovi Motina“), kurioje poetine kalba apmąstoma Marijos kančia po Sūnaus kryžiumi. Šis liturginis himnas įvairių kompozitorių dėka tapo klasikinės muzikos lobyno dalimi. Šventės Evangelija pasirenkama: pasakojimas apie Simeono pranašystę (Lk 2) arba Marija prie kryžiaus (Jn 19, 25–27).
Marija yra tobulo Kristaus mokinio ikona – mokinio, kuris seka paskui savo Mokytoją visur, kur šis eina, net jeigu jo kelias veda į Golgotą. Marija kaip tikroji Užtarėja vienijasi su savo Sūnaus kančia už pasaulio išganymą, taip pamokydama, kad „daug gali karšta teisiojo malda“ (Jok 5, 16). Sopulingosios Dievo Motinos, kurios Širdį pervėrę septyni skausmo kalavijai, atvaizdai mums primena, kad visi mūsų žmogiški skausmai yra atpirkti ir pašventinti.
Kun. Robertas Urbonavičius
