01
04 /
2025
Gema Marija Humberta Pija (Gemma Maria Umberta Pia) Galgani gimė 1878 m. kovo 12 d. Kamiljano (Camigliano) kaimelyje Italijoje. Ji buvo penktas iš aštuonių Enriko ir Aurelijos Galgani vaikų, pirma dukra. Gemos tėvas buvo sėkmingas vaistininkas. Praėjus mėnesiui po jos gimimo, šeima persikėlė į Luką, kur Gema praleido visą gyvenimą. Mama, pamaldi katalikė, jau vaikystėje įdiegė Gemos širdin Dangaus troškimą. Sužinojusi, kad mama serga tuberkulioze ir netrukus turės keliauti į Dangų, Gema troško keliauti kartu su ja. Atėjo Sutvirtinimo Sakramento priėmimo diena, 1885 m. gegužės 26-oji, ir Gema pirmą kartą gyvenime savo širdyje išgirdo balsą iš Dangaus: „Ar nori atiduoti man savo mamą?“ „Taip, – atsakė mažoji Gema, – jei ir mane pasiimsi.“ „[…]. Tu turi likti su tėčiu. Aš pasiimsiu mamą į Dangų, ar žinai? Ar noriai man ją atiduosi?“ Gema sutiko ir tai buvo pirma didžiulė jos auka, kainavusi daug kartaus sielvarto ir ašarų. Tačiau kai mama po kelių mėnesių mirė, aštuonerių Gema guodė kitus: „Kodėl turėtume verkti? Mama nuėjo į Dangų.“
Netrukus po motinos mirties Gema buvo nusiųsta į Lukos Šv. Zitos seserų mokyklą. Vienuolių padedama ji labiau pamėgo maldą, pradėjo kasdien apmąstyti Viešpaties Kančią. Mergaitė giliai mylėjo Dievo Motiną. „Jei Dievas paėmė mano motiną, – ji dažnai sakydavo, – jis man paliko savąją.“ Gema vis melsdavosi: „Švenčiausioji Mergele, padaryk, kad tapčiau šventąja.“ Grįžusi po mokyklos ji dažnai melsdavosi visas tris rožinio dalis klūpėdama, pradėjo atlikinėti atgailas ir naktimis keltis maldai.
Gema karštai troško priimti šv. Komuniją, tačiau dar buvo per jauna pagal to laiko papročius. Galiausiai seserų nuodėmklausys pareiškė: „Nėra kitos išeities, kaip tik leisti jai priimti šv. Komuniją arba matyti, kaip ji miršta iš sielvarto.“ Tad kai Gema buvo dešimties, pritaikius specialią išimtį, jai leista priimti Pirmąją Komuniją 1887 m. birželio 17 d. per Švč. Jėzaus Širdies iškilmę. Nuo tos dienos jos vienybė su Jėzumi nepaliaujamai stiprėjo.
Nuo mokyklos Gemą atitraukė skausminga pėdos infekcija, kurią išgydžius ji likosi šeimoje rūpintis namų ruoša. Mergaitė labai rūpinosi vargšais, stengdavosi kuo tik gali juos sušelpti – tam prašydavo tėvo pinigų ar maisto. Išoriniai rūpesčiai neužgožė jos vidinio gyvenimo. Ją gerai pažinojusio kunigo žodžiais tariant, „jos gyvenimas buvo nuolatinė malda, o jos maldaknygė – Nukryžiuotasis“. Ji nuolat mąstydavo apie Kristaus kančias ir tuo metu, kaip ji pati liudija, „pradėjo jausti augantį troškimą mylėti Nukryžiuotąjį Jėzų visa širdimi ir trokšti padėti Jam Jo kentėjimuose“. Ji meldėsi: „O Jėzau, noriu kentėti dėl Tavęs.“
Ir Dievas netrukus atsakė į jos maldą – ji sunkiai susirgo stuburo tuberkulioze ir labai kantriai pakėlė skausmus. Liga tęsėsi daugiau nei metus ir kai gydytojai nebeteikė jokios išgijimo vilties, Gemai apsireiškė šventumu ir stebuklais garsėjęs jaunas pasionistas Sopulingosios Dievo Motinos Gabrielius – jo užtarimu Gema buvo stebuklingai išgydyta.
Pasveikusi troško tapti vienuole – net keli vienuolynai būtų mielai ją priėmę, tačiau Bažnyčios vyresnybė neskubėjo tikėti jos staigaus išgijimo ilgalaikiškumu, vietos vyskupas žinojo ir apie jos išskirtines mistines patirtis, tad vienuolynų durys jai liko užvertos.
Gema net ligos metu melsdavosi Šventąją valandą, pagerbdama Jėzaus kančią Getsemanėje, o pasveikusi pažadėjo Švč. Jėzaus Širdžiai melstis Šventąją valandą kiekvieną ketvirtadienio naktį ir to laikėsi visą gyvenimą. Vizijoje pamačiusi krauju srūvančias Jėzaus žaizdas Gema naujai patyrė nuodėmės siaubingumą ir užsidegė troškimu kentėti su Jėzumi ir meilės kankinystėje tapti auka dėl sielų išgelbėjimo. Jos troškimas buvo išpildytas jai netikėtu būdu – Jėzus jai tarė: „Drąsos, Gema, laukiu tavęs Kalvarijoje, kur tu greitai ateisi.“ Netrukus paaiškėjo šių žodžių reikšmė – Gema gavo Kristaus žaizdų – stigmų – malonę. Jos dvasios tėvas pasionistas Džermanas Ruopolas (Germano Ruoppolo) atpažino, kad Gema yra Dievo pasirinkta siela, „tikras Švč. Jėzaus Širdies brangakmenis“ (lot. gemma – brangakmenis) ir po jos mirties parašė pirmąją šv. Gemos biografiją.
Gemai sulaukus devyniolikos, mirė jos tėvas, palikdamas šeimą skurde. Iš pradžių mergina gyveno pas tetą, o vėliau pasionistų užtarimu buvo priimta į gausią jų geradarių Džaninių (Giannini) šeimą, kur buvo apsaugota nuo smalsių žvilgsnių ir patyčių dėl jos nuolat partiriamų mistinių malonių.
Gema pasižymėjo paprastumu, nuolankumu, kuklumu, ji niekada nedykinėdavo, uoliai darbavosi, o artimieji liudijo jos nuolatinę gilią vienybę su Dievu. Tėvas Džermanas pastebėjo, kad būdingiausia Gemos savybė – evangelinis paprastumas. Ji nuoširdžiai tikėjo, kad jos gaunamas mistines malones patiria visi mylintys Dievą, o kai suprato, kad taip nėra, baiminosi apsigauti ir jos paguoda buvo visiškas klusnumas nuodėmklausiui ir dvasios tėvui. Gema patyrė malonę gyvai bendrauti su savo angelu sargu, kuris ją mokydavo, sudrausdavo, padrąsindavo; regėdavo ir Jėzų, Mariją, šventuosius, neretai ją lankydavo šv. Sopulingosios Dievo Motinos Gabrielius. Ji ypač troško laimėti Jėzui sielas per maldą ir kentėjimus, tad nuolat meldė vargšų nusidėjėlių atsivertimo, atgailavo už savo ir viso pasaulio nuodėmes. Ji beveik nuolat ištvermingai „nešdavo ant savo pečių“ kokį užkietėjusį nusidėjėlį ir per jos vienybę su Nukryžiuotuoju tie nusidėjėliai gaudavo atsivertimo malonę.
Nuo pat vaikystės troškusi vienuolinio gyvenimo, Gema labai norėjo būti priimta į seserų pasionisčių vienuolyną, tačiau tos bendruomenės vyresnioji manė, kad tokia mistikė kontempliatyviai bendruomenei netinka. Gema kantriai pakėlė šį skausmingą atmetimą ir išpranašavo, kad pasionisčių vienuolynas bus įsteigtas Lukoje ir kad ji bus šios bendruomenės priimta jau po mirties – taip ir įvyko, dabar tenai saugomos šv. Gemos relikvijos. Pati Gema stengėsi gyventi vienuoliškai negyvendama vienuolyne: ji davė privačius skaistumo, neturto, paklusnumo įžadus, melsdavosi liturgines valandas, prie širdies nešiojo pasionistų ženklą.
1902 m. per Sekmines Gema susirgo paslaptinga liga, kuri tęsėsi 9 mėnesius, iki mirties. Gydytojai nesutarė dėl diagnozės, įtarė tuberkuliozę. Ji nebegalėjo valgyti, kantriai kentėjo nepakeliamus kūno skausmus, taip pat demono puolimus kūne ir sieloje, jai atrodė, kad jos krikščioniškas gyvenimas, dorybės, Dievo malonės – visa tebuvo veidmainystė ir apgaulė. Per visus tuos skausmingos agonijos mėnesius ji nesulaukė jokios dieviškos paguodos, tačiau išliko giedra ir rami, nepaliaujamai meldėsi. Ją slauganti vienuolė paklausė: „Jei galėtum pasirinkti: iškart eiti į Dangų ir nebekentėti arba pasilikti čia ir kentėti Dievo garbei – ką rinktumeisi?“ „Geriau kentėti nei eiti į Dangų, kai kančia yra Jėzui ir Jo šlovei“, – atsakė Gema.
1903 m. balandžio 10 d., Didįjį penktadienį, Gema kentėjo vienydamasi su Nukryžiuotuoju, o Didįjį šeštadienį, būdama dvidešimt penkerių metų amžiaus, su serafišku džiaugsmu veide atidavė savo sielą Dievui. Jos veidas buvo toks gražus ir ramus, kad aplinkiniams buvo sunku patikėti, kad ji jau mirė.
Gema Galgani buvo beatifikuota 1933 m. popiežiaus Pijaus XI, o kanonizuota 1940 m. popiežiaus Pijaus XII, dalyvaujant ją pažinojusiems žmonėms, tarp kurių – nemažai Džaninių šeimos narių, taip pat jos jauniausioji sesuo Andželina ir vaikystėje ją mokiusi Šv. Zitos kongregacijos vienuolė.
Šv. Gema laikoma studentų, vaistininkų, parašiutininkų, tėvus praradusiųjų, galvos ir nugaros skausmus kenčiančiųjų, pagundas prieš skaistumą patiriančiųjų ir širdies tyrumo siekiančiųjų globėja.
Pagal Stgemmagalgani.com
parengė Rafaelė Kriaučiūnaitė
