Šv. Kryžiaus Jonas

Šv. Kryžiaus Jonas (Juan de la Cruz, 1542 06 24 – 1591 12 14) – vienas žymiausių krikščionių mistikų ir ispanų poetų, Bažnyčios Mokytojas, vienuolinio gyvenimo reformuotojas ir Basųjų karmelitų ordino įkūrėjas (kartu su šv. Jėzaus Terese). Jis yra kontempliatyviųjų ir mistikų, o taip pat ispanų poetų šventasis globėjas.

Jonas karmelitu tapo 1563 m. Medina del Kampe, Ispanijoje, o kunigu įšventintas 1567 m. Žymi mistikė šv. Teresė Avilietė 1568 m. paprašė jo pagalbos atnaujinant karmelitišką gyvenimą – grįžtant prie pradinio asketiškumo. Po metų kartu su karmelitu t. Jėzaus Antanu jis įsteigė pirmąjį Basųjų karmelitų vienuolyną Duruele. Vėliau, 1572 m., pakviestas šv. Teresės, tapo vienuolyno nuodėmklausiu Aviloje, kur praleido penkerius metus, buvo garsus dvasios vadovas. Tačiau reforma Ordine sukėlė skilimą, dėl to Jonas 1577 m. buvo įkalintas Toledo vienuolyne. Pabėgęs iš įkalinimo 1578 m. rugpjūtį išrinktas svarbioms pareigoms Ordine – tapo Andalūzijos generaliniu vikaru (1585–1587). Gyvenimo pabaigoje 1591 m. iš Jono buvo atimtos visos pareigos, jis buvo apšmeižtas ir daugelio bičiulių apleistas.

Apie šv. Kryžiaus Jono kūrybą

Šv. Kryžiaus Jonas aprašė mistinio kopimo etapus (Kopimas į Karmelio kalną) – savęs ir kūrinių atsižadėjimo bei ištvermingos kontempliatyvios maldos pastangas, vedančias nuo pasaulietiškų išsiblaškymų triukšmo į didžią sielos vienybės su Dievu ramybę. Jonas šiame veikale poetinį jautrumą mistinės patirties niuansams susieja su teologiniu ir filosofiniu tikslumu, įgytu studijuojant šv. Tomo Akviniečio raštus. Savo sodriomis poemomis Dvasinė giesmė, Tamsioji naktis ir Gyvoji Meilės liepsna jis užima išskirtinę vietą ispanų mistinėje literatūroje, išreikšdamas mistinės vienybės patirtį tarp Kristaus ir sielos.

Tamsiojoje naktyje, veikiausiai žinomiausiame jo kūrinyje, šv. Kryžiaus Jonas aprašo, kaip siela atsikrato bet kokio prisirišimo ir galiausiai, per asmeninę Kristaus nukryžiavimo patirtį, pereina į jo šlovę. Poemą sudaro aštuoni posmai, „kuriuose siela apgieda laimingą nuotykį, kurį patyrė pereidama tamsią tikėjimo naktį… ir pasiekdama vienybę su Mylimuoju“.

Nors šv. Kryžiaus Jonas žavi poetinės lyrikos gelme ir grožiu, jis kelia skaitytojui ir nemažai sunkumų, nes jo kalbėjimo būdas pabrėžtinai intelektualus. Keturiose eilėraščio eilutėse tas pats žodis gali pasikartoti du kartus ir kiekvieną kartą turėti skirtingą simboliką.

Kryžiaus slėpinys šio šventojo gyvenime

Šv. Kryžiaus Jono kelias į šventumą buvo paženklintas didvyriškomis pastangomis įgyvendinti savo vienuolinį vardą: Kryžiaus. Laikui bėgant jis pilnatviškai suvokė „kryžiaus kvailybę“ (plg. 1 Kor 1, 18). Evangelijos žodžiai: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34b) tapo Jono gyvenimo kryptimi. Velykų slėpinys – per mirtį į gyvenimą – stipriai ženklina šv. Kryžiaus Jono kaip reformuotojo, mistiko-poeto ir kunigo-teologo gyvenimą.

Kryžiaus šešėlis lydėjo Joną nuo gyvenimo pradžios – jis augo labai neturtingoje šeimoje ir jau vaikystėje neteko tėvo ir vieno iš dviejų brolių.

Dvidešimt penkerių tapęs kunigu ir su šv. Terese Aviliete reformuodamas Karmelį, netruko patirti reformos kainą: augantį pasipriešinimą, nesusipratimus, persekiojimus, įkalinimą. Jonas giliai ir skausmingai patyrė kryžių – išgyvendamas Jėzaus mirtį – kai net devynis mėnesius savo brolių įkalintas tūnojo tamsioje, drėgnoje, ankštoje patalpėlėje vien su savo Dievu. Manoma, kad būtent ten, jam merdint, įvyko gilus jo būties perkeitimas – kentėdamas Jonas atgijo ir prabilo poezija. Kalėjimo tamsoje jo dvasia kilo į Šviesą. Yra daug mistikų, daug poetų; šv. Kryžiaus Jonas unikalus kaip mistikas-poetas, savo kalėjimo kryžiumi išreiškiantis mistinės vienybės su Dievu ekstazę Dvasinėje giesmėje.

Į šią ekstazę vedė skausminga agonija – Jonas išgyveno savo Kopimą į Karmelio kalną, kaip jis pavadino savąjį prozos šedevrą. Kaip žmogus-krikščionis-karmelitas, jis pats patyrė šį apvalantį kopimą; kaip dvasios vadovas, pajuto jį kituose; kaip mistagogas, aprašė ir analizavo jį savo prozos kūriniuose. Jo prozos kūriniai išskirtiniai tuo, kad pabrėžia mokinystės, vienybės su Dievu kelio kainą: griežtą discipliną, atsižadėjimą, apsivalymą. Unikaliai ir stipriai Jonas pabrėžia Evangelijos paradoksą: kryžius veda į prisikėlimą, agonija – į ekstazę, tamsa – į šviesą, atsisakymas – į turėjimą, savęs išsižadėjimas – į vienybę su Dievu. Jei nori išgelbėti savo gyvybę, turi ją prarasti (plg. Mk 8, 35).

Apie šio šventojo kančia ištyrintos meilės Dievui gelmes liudija ši jo patirtis: kartą jis meldėsi priešais Kristaus, nešančio kryžių, paveikslą ir išgirdo jo balsą, klausiantį: „Kokio iš manęs norėtum atlygio už visa, ką nuveikei ir iškentėjai?“ Šv. Kryžiaus Jonas atsakė: „Viešpatie, dėl Tavęs kentėti ir būti paniekintam.“

Jonas tikrai yra Kryžiaus. Jis mirė sulaukęs keturiasdešimt devynerių metų; į Tėvo Namus iškeliavo pabučiavęs rankose laikytą kryžių ir taręs: „Į Tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo dvasią.“ Trumpas, bet pilnatviškas buvo jo gyvenimas, kurio vaisiai įkvepia, maitina ir stiprina mus jau beveik penkis šimtus metų.

Šventojo aktualumas

Savo gyvenimu ir raštais šv. Kryžiaus Jonas nori ir šiandien mus prakalbinti. Esame linkę gyventi turtingai, minkštai ir patogiai – susigūžiame vien išgirdę žodžius „savęs atsižadėjimas, apsimarinimas, nuskaistinimas, asketizmas, disciplina“. Bėgame nuo kryžiaus. Šv. Kryžiaus Jono žinia, kaip ir Evangelija, yra garsi ir aiški: to nedarykite, jei tikrai norite gyventi!

Šis šventasis ypač mus kviečia ryžtis ištikimai, ištvermingai maldai, ieškant Mylimojo Širdies: „Niekada neapleisk maldos, o jei patirsi sausrą ir sunkumus, ištverk būtent dėl šios priežasties. Dievas dažnai nori pamatyti, kokia meile tavo siela myli, o meilė nėra išbandoma lengvumu ir pasitenkinimu.“

Šv. Kryžiaus Jono liturginę šventę minime gruodžio 14 d., o gimė jis birželio 24 d., kai Bažnyčia mini šv. Jono Krikštytojo gimimą – galime įžvelgti, kad šie šventieji dalinasi ne tik vardu, gimimo diena, bet ir panašia misija – šv. Kryžiaus Jonas savo pirmtako pavyzdžiu naujai ir gyvai mums rodo ir liudija nukryžiuotą Dievo Avinėlį, ragindamas giliau atsiversti ir ištikimiau juo sekti.

Šv. Kryžiaus Joną 1726 m. kanonizavo popiežius Benediktas XIII, o popiežius Pijus XI 1926 m. paskelbė Bažnyčios Mokytoju. Tad nuo šių metų gruodžio 13 d. iki 2026 m. gruodžio 26 d. Ispanijoje minimi jubiliejiniai šv. Kryžiaus Jono metai – 300 metų nuo kanonizacijos ir 100 metų – nuo paskelbimo Bažnyčios Mokytoju.

Šv. Kryžiaus Jonai, Marijos, Karmelio Karalienės, mylimas sūnau, Elijo dvasia nuostabiai apdovanotas Karmelio sodo kvapusis žiede, artimo meilės lobi, nuolankumo bedugne, tobuliausiasis klusnumè, nenugalimos kantrybės, nepailstantis neturto mylėtojau, paprastumo balandi, šventumo stebukle, mistinis Bažnyčios Mokytojau, melski už mus!

Parengė Rafaelė Kriaučiūnaitė

Daugiau apie šv. Kryžiaus Jono gyvenimą galite paskaityti
„Magnificat“ maldynėlio 2012 m., 2015 m. ir 2018 m. gruodžio mėn. numeriuose
arba www.magnificat.lt/kategorija/rubrikos.

 

 

• «