Šv. Morkaus bazilikos mozaika „Kristus ir samarietė“. Prisikelti „Nauju kūriniu“

,,Magnificat“ viršelyje matome XIII–XV a. Venecijos Šv. Morkaus bazilikos dešiniojo transepto mozaikos fragmentą virš įėjimo į Švč. Sakramento koplyčią. Jame pavaizduotas Evangelijoje pagal Joną aprašytas Jėzaus ir samarietės susitikimas. Nuo VII a. Venecijos kunigaikštis pripažino Bizantijos imperatoriaus valdžią. 828–829 m. du Venecijos pirkliai iš musulmonų Aleksandrijoje atgavo evangelisto šv. Morkaus palaikus ir pargabeno juos į savo tėvynę. Taip šalia kunigaikščio rūmų atsirado pirmoji rūmų koplyčia – bazilika, skirta saugoti šioms relikvijoms. Dabartinė graikiško kryžiaus plano su penkiais kupolais iš plytų pastatyta bazilika buvo konsekruota 1094 m., kai Venecija tapo vienu iš svarbiausių Bizantijos imperijos centrų. Šv. Morkaus bazilika siekė atkartoti Šv. Apaštalų baziliką Konstantinopolyje, kurią IV a. pradėjo statyti imperatorius Konstantinas (274–337) ir kuri 1461 m. buvo sugriauta.

Šv. Morkaus bazilikos mozaikoje Jėzaus ir samarietės susitikimas pavaizduotas dviejose scenose. Viršelyje matome tik pirmosios scenos fragmentą. Jame kairėje pusėje pavaizduotas frontaliai atsisėdęs Kristus, viršutine kūno dalimi pasisukęs į kairę; kairėje rankoje jis laiko Raštų ritinį, o dešine laimina priešais stovinčią samarietę. Kompozicijos dešinėje pusėje matome frontaliai stovinčią samarietę: šiek tiek į dešinę pasukusi galvą, kairėje rankoje ji laiko ąsotį, o per alkūnę sulenktos dešinės rankos delnu stengiasi pasiekti Jėzaus laiminančią ranką. Tarp šių dviejų figūrų pavaizduotas šulinys, virš jo – liepsna ir medis su trimis į viršų kylančiomis šakomis, užsibaigiančiomis vešliais lapais. Viršelyje nematome pirmoje scenoje pavaizduotų dviejų mokinių, stovinčių už Kristaus figūros. Antroje scenoje, kurios viršelyje taip pat nematome, moteris, pavaizduota jau be ąsočio, samariečiams skelbia žinią apie Jėzų Kristų: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ (Jn 4, 29). Šie žodžiai lotynų kalba užrašyti virš šešių susigūžusių samariečių figūrų. Abi scenas vainikuoja kitas mums nematomas užrašas lotynų kalba: Dat potum sane fons vivus Samaritane („Gyvybės šaltinis duoda atsigerti iki soties samarietei“). Taigi, viršelyje regime tik išdidintą statišką kadrą, kuris yra mums nematomo tęstinio veiksmo dalis.

Mozaikos fragmente atpažįstame daug bizantinio meno bruožų: frontalumą, Kristų Šlovės soste, simbolinį gamtos ir objektų vaizdavimą, auksinį foną ir ištaigingą aprangą. Tačiau atvaizdas turi ir daug ikonų vaizdavimui prieštaraujančių elementų: figūros pasisukusios į šonus, gestai kuria psichologines būsenas, o buitiniai daiktai nusako siužetą. Žvelgiant į abi scenas, patiriamas laiko tėkmės pojūtis, nes samarietė vaizduojama du kartus, taip atspindint rašytinį pasakojimą. Konkreti vieta ir laikas prieštarauja ikonų „čia ir dabar“ amžinybės principui.

Meno istorikas Hansas Beltingas (1935–2023) rašė, kad jau XI a. būta ikonų, kuriose įtraukti pasakojimo elementai ir atspindėtos emocinės būsenos. Tuo laiku gyvenęs graikas vienuolis Mykolas Pselas (Michaël Psellos, 1018–1078) šiuos atvaizdus vadino „gyvaisiais paveikslais“, kurie tarsi savo siela kalbina kitą sielą. Anot Pselo, viena vertus, jie yra tokie artimi gamtai, kad pranoksta meno ribas, antra vertus, jie tiksliai atlieka meno užduotį išreikšti gyvenimą, kaip tai darė poezija. Pselas šiems atvaizdams apibūdinti naudojo literatūrinį terminą ekfrazė. Kunigas ir meno istorikas Timotis Verdonas (Timothy Verdon) teigia, kad meno kūriniai yra ne Biblijos iliustracijos, bet paraleliniai egzegezės tekstai ir komentarai. Biblinio ar liturginio teksto papildymas atvaizdais atsirado Viduramžių vienuolių manuskriptuose, vėliau tokie atvaizdai persikėlė į liturginę erdvę ir padėjo ją kurti kartu su Šventuoju Raštu ir liturgija. Šv. Morkaus bazilikos erdvė sukurta iš 4240 kvadratinių metrų spalvotų akmens ir stiklo gabalėlių bei tikro aukso lakštų.

Meno filosofė Ivona Dona-Šlobiten (Yvonne Dohna-Schlobitten) teigė, kad Viduramžių menas apima nematomų dalykų esmę, slypinčią už matomos realybės. Prancūzų teologas ir mistikos pradininkas Hugonas Viktoriškis (1096–1141) sakė, kad protingas žmogus turi mokėti peržengti jutimų ribas, idant pasiektų dalykų esmę. Taip žmogus gali priartėti prie Dievo kūrimo taisyklių, taigi ir prie paties Dievo. Viduramžių mozaikose negalime tikėtis nei Šventojo Rašto atitikmens, nei jo interpretacijų. Visas menas siekė to paties anagoginio tikslo – skatinti žmogų atpažinti Dievo veikimą. Todėl klaidinga manyti, kad Viduramžių mozaikų kalbos virpėjimas kilo iš noro mokyti ne Biblijos principų, o jos turinio.

Maldynėlio viršelį puošiančiame atvaizde virš Kristaus matome kristogramą IC XC – graikišką Jėzaus Kristaus vardo santrumpą. Iki XIII a. dominavęs Kristaus vaizdavimas Šlovės Soste išreiškė Švenčiausiąją Trejybę, todėl neretai Kristus buvo vaizduojamas sėdintis ant pasaulio skliauto kaip kūrėjas, karalių karalius, dangaus ir žemės valdovas, tarpininkas bei visa galintis ir apimantis gelbėtojas. Kristus Šlovės Soste su samariete buvo pavaizduotas dar VI a. naujoje Šv. Apolinaro bazilikoje Ravenoje. Kitaip nei Venecijos mozaikoje, čia samarietė vaizduojama semianti vandenį iš realistiškai pavaizduoto šulinio. Mūsų aptariamame kūrinyje šulinys įgijęs plokščią graikiško kryžiaus formą su tyvuliuojančiu vandeniu. Toks simbolinis šulinio vaizdavimas yra nežinomo mozaikos autoriaus siekis per šį objektą atkreipti dėmesį į šios scenos prasmę.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais krikštykloms skirti pastatai statyti šalia bažnyčių, o jų grindų centre būdavo įmontuojamas aštuonkampis arba graikiško kryžiaus formos baseinas. Graikiško kryžiaus formos baseinas pasitaikydavo rečiau, tokį VI a. pavyzdį galime pamatyti Tuniso Nacionaliniame Bardo muziejuje. Žydų kultūroje vanduo reiškė mirtį, todėl krikštyklos asocijuodavosi su kapu. Tačiau skliauto mozaika su Kristaus vardo pirmosiomis graikiškomis raidėmis XP, atsispindėdama vandenyje, padėdavo suprasti, kad už mirties yra Kristus. Tardamas Kristaus vardą, neokatechumenas per krikštą Kristuje mirdavo ir prisikeldavo naujam gyvenimui.

,,Magnificat“ viršelio atvaizde matome, kad Kristaus laiminantis gestas nukreiptas į samarietę. Senąjį žydų tikėjimą išpažįstanti moteris yra turėjusi ne vieną vyrą. Kristus laiko du suglaustus pirštus, reiškiančius jo žmogiškąją ir dieviškąją prigimtį, ir tris atskirai suglaustus, kurie išreiškia Švenčiausiąją Trejybę. Hebrajų kalboje žodžiai „palaiminimas“ ir „sukūrimas“ yra susiję su žodžio „pradžia“ reikšme. Samarietė, gėdindamasi savo gyvenimo, ateina semtis vandens prie šulinio vidurdienį, kuomet saulė zenite ir aplink nėra žmonių. Ir čia sutinka sėdintį Jėzų, kurio neatpažįsta, tačiau jų pokalbio pabaigoje jis prisipažįsta esąs Mesijas.

Mūsų aptariamame mozaikos fragmente autorius siekia perteikti ne chronologinę įvykio seką, bet jo prasmę, todėl pradeda nuo kertinių samarietės žodžių: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“ (Jn 4, 15). Prašymą galime įžvelgti samarietės atvertame, Jėzaus link ištiestame delne. Evangelijos ištraukoje samarietės atsivėrimas Kristui įvyksta jai prisipažįstant savo gyvenimo nupuolimus. Kristaus ir samarietės delnai pavaizduoti ties simbolių ašimi, konkrečiau, ties dešiniąja medžio šaka. Medis simbolizuoja kryžių, ant kurio kabojo Jėzus, dešinioji pusė yra tarsi jo pervertas šonas, iš kurio ,,ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34); ,,kaip gailestingumo versmė“ arba šventyklos pietinė pusė, iš kurios ištekėjęs vanduo dvokiantį vandenį paverčia sveiku (plg. Ez 47, 8–9).

Nors Jonas tiesiogiai nekalba apie samarietės krikštą, bet Evangelijos ištrauką pradeda pasakojimu būtent apie tai: ,,Sužinojęs, kad fariziejai išgirdo jį daugiau už Joną susilaukiant mokinių ir gausiau krikštijant (nors pats Jėzus nekrikštydavo, tik jo mokiniai), Jėzus paliko Judėją ir vėl išėjo į Galilėją“ (Jn 4, 1–3). Mozaikoje krikšto momentą simboliškai perteikia Šventosios Dvasios simboliai vanduo ir ugnis, kurie nuplauna ir išdegina, o Kristaus kraujas atperka samarietės nuodėmes. Krikštas, arba naujo žmogaus kūrimas, suteikiamas Švenčiausiosios Trejybės vardu, kuri pavaizduota nešanti vaisius trimis šakomis kaip ugnies liepsnomis.

Tarp Kristaus ir samarietės rankų palikta tuščia erdvė yra kupina įtampos, kuri iškyla į pirmą planą, simbolius palikdama fone. Šios erdvės prasmė priklauso nuo viską perkeičiančio mūsų gailestingo žvilgsnio, kuriame atgyja simbolinė prasmė. ,,Naujo kūrinio“ gimimas įvyksta krikščionių bendruomenėje, kuri krikšto metu „sužaliuoja“. Ne veltui graikiško kryžiaus formos šulinys atliepia Šv. Morkaus bazilikos planą. Noriu tikėti, kad šis mozaikos fragmentas, trečią gavėnios sekmadienį apmąstant Jėzaus ir samarietės susitikimą (po Jėzaus gundymo ir atsimainymo apmąstymo), malšins ir mūsų troškulį bei skatins pradėti naują Dievo vaikų gyvenimą, vedantį į susitikimą su Prisikėlusiu Jėzumi Kristumi.

Rūta Giniūnaitė

 

• «