Šv. Pauliaus atsivertimas

Žemutinėje Bavarijoje, valanda kelio į šiaurės rytus nuo Miuncheno, viduryje dirbamų laukų, nykštukiniame Doitenkofeno (Deutenkofen) miestelyje stovi mažutė bažnytėlė. Ją 1444 m. fundavo vietinių dvarininkų Kasparo ir Elizabetos Pfėfingerių (Caspar ir Elisabeth Pfäffinger) šeima. Noras dvaro gyvenimui suteikti dvasinio matmens, savo žemėje pastatant Dievo namus, anuomet nebuvo joks netikėtumas. Kadangi Kasparo būta itin pamaldaus, bažnyčia iškilo priešais tuometinę rezidenciją, kad pro langus jis visuomet galėtų ją matyti ir bet kada užsukti pasimelsti.

Anuomet bažnytėlei suteiktas Šv. Petro ir Pauliaus titulas ilgainiui pakito ir dabar šventovė dedikuota Šv. Pauliaus atsivertimui. Greičiausiai tam įtakos turėjo nuo 1500-ųjų iki šių dienų ten esantis medžio reljefas, kurį matote šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje.

Verta paminėti, kad šiandienis bažnytėlės interjeras didžiąja dalimi buvo suformuotas baroko epochoje. 1730 m. baronas Georgas Zigmundas von Hegnenbergas (Georg Sigmund von Hegnenberg) su žmona Marija Ana (Maria Anna) užsakė naujus altorius, taip pat įsirengė šeimos mauzoliejų. Pertvarkų metu reljefas buvo perkeltas ir organiškai įjungtas į naują didįjį altorių. Kaip įprasta barokui, pasitelkus papildomus atvaizdus, jame sukurtas pagrindinį meno kūrinį praturtinantis prasminis kontekstas ir vizualiai pratęsta pirminė mintis, bet apie tai – kiek vėliau, dabar – apie senąjį reljefą.

Žvelgdami į šią skulptūrinę kompoziciją, matome keletą sąmyšio apimtų raitelių, įnirtingai besižvalgančių aplink. Du iš jų pasisukę į kairę, vienas pirštu rodo į dešinę, tarsi šaukdamas: „Štai ten, vyrai!“ Vienas raitelis, apsirengęs kaip reljefo sukūrimo meto aukštuomenės atstovas, žvelgia tiesiai į mus. Kitas, vilkintis riterio šarvais, stipriai įtempęs pavadį stabdo arklį, dėl to jam ant akių net užkritęs šalmo skydelis. Situacija gana komiška, tačiau aiškiai parodo reljefo meistro norą perteikti tai, kad besidairantys raiteliai nemato kažko esmingo. Keistokai atrodo nerangia poza ant akmeninio grindinio gulintis nelaimėlis. Panašu, kad toks pat likimas laukia ir pirmo plano veikėjo, kurio žirgas jau suklupęs; jis paleido odinį pavadį iš rankų, tad išsilaikyti ant žirgo šią akimirką jam nebėra svarbu. Vyras kelia galvą aukštyn, plaštaka bandydamas prisidengti veidą. Sekdami šį veiksmą, kompozicijos viršuje regime atsivėrusį dangų, o jame nesunkiai atpažįstame į mus žvelgiantį Kristų.

Nors kūrinio meninės formos pažymėtos provincialumo, figūrų veidai naivoki, vargiai išreiškiantys įvykį atspindinčias emocijas, tačiau kūrinys nuoširdus ir efektingas kitomis raiškos priemonėmis, stiprus vidinio turinio jėga, kurią Apaštalų darbuose įtaigiai perteikė evangelistas Lukas. Tai biblinė prisikėlusio Jėzaus iš Nazareto ir fariziejaus Sauliaus iš Tarso asmeninio mistinio susitikimo ir pašaukimo scena. Gilinantis toliau, svarbu prisiminti šio pasakojimo detales.

Siekdamas suimti krikščionis ir juos gabenti į Jeruzalę, Saulius kartu su draugais išjojo į Damaską, tačiau, priartėjus prie miesto, raitelius staiga nutvieskė šviesa iš dangaus. Jos apakintas Saulius krito ant žemės ir išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Nesuprasdamas, kas kalba, paklausė: „Kas tu esi?“, ir sulaukė atsakymo: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.“ Paskui Jėzus liepė Sauliui keltis ir keliauti į miestą, kur sulauksiąs kitų nurodymų. Sauliaus beñdrai buvo be žado, nes taip pat girdėjo balsą, bet nieko nematė. Kaip buvo liepta, jie nuvedė apakintą Saulių į Damaską, kur po trejeto dienų per mokinį Ananiją Viešpats jam sugrąžino regėjimą ir pripildė Šventosios Dvasios.

Taigi, perskaitę biblinį tekstą ir lygindami jį su reljefo vaizdu, atpažįstame kertinius, abu šaltinius tapatinti leidžiančius elementus: miestas, apsireiškęs Jėzus, raiteliai, vienas kurių guli ant žemės. Tekste vienintelis gulintysis yra Saulius. Įdomu, kad reljefo autorius būsimajam pagonių apaštalui tokios pozicijos suteikti nesiryžo ir vietoj jo žirgų kanopų apsuptyje paguldė kelionės draugą. Viena vertus, su gulinčiuoju reljefe Sauliaus tapatinti mums neleidžia nusistovėjusi jo tipažo tradicija – įprastai šv. Paulius vaizduojamas ilga, dažniau pražilusia, barzda, o vienintelis barzdotas asmuo įkomponuotas pačiame aptariamos scenos centre. Antra vertus, altorinis atvaizdas yra skirtas gerbimui, dėl to vaizduojamajam suteikta reprezentatyvi išraiška.

Panašu, kad nežinomas Doitenkofeno bažnyčios reljefo meistras rėmėsi dailininko Michaelio Volgemuto (Michael Wolgemut, 1434–1519) 1491 m. sukurtu grafiniu pirmavaizdžiu. Tuo laiku atvaizdas paplito kaip Niurnbergo kronikos iliustracija, joje Saulius perteiktas beveik identiška poza ant suklupusio arklio. Perėmęs pagrindinės figūros pozą, skulptorius sceną išplėtojo pridėdamas papildomų figūrų; pailgino Sauliaus barzdą ir plaukus, pakeitė aprangos detales, suteikdamas ne riterio, bet rytiečio su turbanu išvaizdą. Volgemuto kompoziciją ir tipažą perėmė bei savitai savo darbuose pritaikė jo mokinys, vienas žymiausių grafikų meno istorijoje – Albrechtas Diureris (Albrecht Dürer, 1471–1528). Todėl neatmestina pastarojo darbų įtaka reljefo meistrui: panašus tipažas, aprangos detalės, daugiafigūrės scenos išplėtojimas.

Apskritai kūrinys atspindi ankstyvąjį siužeto formavimosi etapą, kai skirtinguose kraštuose būta kelių jo versijų. Šiaurės Renesanso kūrėjai XV a. pab. – XVI a. I p. Saulių vaizdavo sėdintį balne, dar iš jo neišpuolusį; kitokia tradicija klostėsi Italijoje, kur būsimasis apaštalas vaizduotas nukritęs ant žemės. Vėlesniais laikais tapo įprasta pastaroji traktuotė.

Grįžtant prie istorinių reljefo aplinkos pokyčių, jo ryšio su barokiniu altoriumi, galime sakyti, kad tai tipiškas senųjų dailės kūrinių aktualizavimo ir pritaikymo baroko epochoje pavyzdys. Šv. Pauliaus atsivertimo scenos turinys išplečiamas antrajam altoriaus tarpsniui sukurtais Dievo Tėvo ir Šventosios Dvasios atvaizdais. Tokiu būdu reljefe pavaizduotas Jėzus atspindi potridentinės Bažnyčios pabrėžtą Švenčiausiosios Trejybės asmenų pilnatvę. Balandžio pavidalu Tėvo siunčiama Šventoji Dvasia taip pat suprastina kaip nuoroda į Damaske įvykusį apaštalo Krikštą.

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošiantis meno kūrinys perteikia vieną reikšmingiausių įvykių visuotinės krikščionybės istorijoje ir vienintelį atsivertimą, kurį Bažnyčia įtraukė į liturginį kalendorių. Tegul jis paskatina kiekvieną mūsų asmeniškai prisiminti savąją susitikimo su Jėzumi istoriją. Dėkoti už tą susitikimą, dėkoti už Krikštą. O galbūt tiesiog pasvarstyti, kokios vidinės būsenos esame šiandien. Ar girdime Dievo balsą? Ar regime jį ir jo darbus kasdienybėje?

Tegul šis kardinalus fariziejaus Sauliaus gyvenimo pokytis, leidęs jam tapti apaštalu Pauliumi, ir mus įkvepia žengti iš aklo nuosavo teisumo tamsos į asmeninio susitikimo su Jėzumi šviesos perkeistą gyvenimą.

Dr. Darius Žukauskas

• »