01
05 /
2025
Pradedame straipsnių ciklą, skirtą įsigilinti ir susipažinti su Dievo Motinos garbei skirtomis liturginėmis šventėmis: jų raida, teologine prasme ir perteikiama žinia. Tebūna tai paskata mums geriau pažinti savo liturginius turtus, geriau ir sąmoningai jais naudotis: „Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją, neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus išganomąja veikla. Nuostabos apimta Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių. Marijoje, kaip tobulame paveiksle, Bažnyčia džiaugsmingai mato tai, kuo trokšta ir tikisi būti pati“ (Vatikano II susirinkimas, Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium, 103).
Ankstyvoji Bažnyčia buvo kankinių Bažnyčia, tad pirmuosius tris amžius jos bendruomenių liturginės šventės tebuvo kankinių dies natali – gimimo Dangui – minėjimas. Tikintieji kankinio mirties dieną rinkdavosi prie jo relikvijų, kurios dažniausiai būdavo saugomos katakombose, ir drauge švęsdavo Eucharistiją, prašydami šventojo užtarimo ir pagalbos. Greta Viešpaties dienos – sekmadienio šventimo, Velykų ir kankinių pagerbimo metinių, nebuvo kitokių liturginių švenčių. Kuomet 313 m. Konstantinas Didysis užbaigė tris amžius trukusius krikščionių persekiojimus, Bažnyčia galėjo skirti dėmesį liturgijos vystymuisi. Pirmasis liturginis Mergelės Marijos minėjimas užgimė Palestinoje IV a., o po 431 m. Efezo susirinkimo, kur leista Mariją vadinti Theotokos – Dievo Gimdytoja, – prasidėjo jos liturginio kulto Rytų Bažnyčioje sklaida, davusi daugumą senųjų Marijos švenčių, kurias ir dabar minime. Romos Bažnyčią šios šventės pasiekė tik VII a. Vėlesniais amžiais atskiros bažnytinės provincijos, vyskupijos ir vienuolijos minėjo įvairias kitas Mergelės Marijos garbei skirtas šventes, kai kurios iš jų laikui bėgant pateko į visai Bažnyčiai privalomą liturginį kalendorių (Calendarium Romanum), kitos taip ir liko minimos tik vietiniu lygiu, dar kitos buvo panaikintos ar užmirštos. Šiuo metu Visuotiniame Romos kalendoriuje yra 18 švenčių, skirtų Dievo Motinos slėpiniui, taip pat dar 3 šventės, kuriose ji paminima. Kalendoriuje, skirtame Lietuvai, yra dar 2 šventės, susijusios su mūsų tėvynės marijinėmis šventovėmis.
Verta priminti, kad Dievo Motinos šventės pagal kilmę skirstomos taip:
1. Biblinės – remiasi įvykiais, aprašytais Naujajame Testamente (Apreiškimas, Paaukojimas);
2. Dogminės – mini Marijos dogmas (Ėmimas į Dangų, Nekaltasis Prasidėjimas);
3. Pamaldumo – atspindi liaudies pamaldumą (Sopulingoji, Rožinio Marija, Nekaltoji Širdis);
4. Lokalinės – susietos su konkrečia vieta (Lurdo, Fatimos, Aušros Vartų).
Liturginės šventės Katalikų Bažnyčioje yra laipsniuojamos: tai iškilmės (solemnitas), šventės (festum), privalomi minėjimai (memoria obligatoria) ir laisvi minėjimai (memoria ad libitum). Nuo šventės rango priklauso ir liturginio šventimo taisyklės.
Gegužė – gražiausias mėnuo, skirtas gražiausiajai iš žmonijos dukterų
Visas paskutinis pavasario mėnuo yra skirtas Dievo Motinos garbei, atliekant taip vadinamas gegužines pamaldas. Šio šventimo ištakų dera ieškoti Aleksandrijos Bažnyčioje, kur jau V a. šį mėnesį būdavo minima Dievo Gimdytoja. Vakarų Europoje paprotys puošti Marijos statulas gėlių vainikais, rengti ypatingas pamaldas jos garbei plito XVI a., o Lietuvą per Lenkiją pasiekė XIX a. pabaigoje. Visa Dievo tauta kviečiama kontempliuoti tyrą Mergelės Marijos grožį, kuris mus kreipia link visokio grožio Šaltinio – jos Sūnaus, mūsų Viešpaties.
Mano Nekalčiausioji Širdis triumfuos – Fatimos Švč. Mergelė Marija
2000-ųjų Jubiliejaus metais, gegužės 13 d., beatifikuodamas du Fatimos regėtojus Pranciškų ir Jacintą, popiežius Jonas Paulius II ne tik atskleidė trečią Fatimos paslaptį, kuri iki tol buvo saugoma Vatikane, bet ir įrašė į Visuotinį kalendorių Fatimos Dievo Motinos šventę, suteikdamas jai laisvo minėjimo rangą. Gegužės 13 d. yra pirmojo iš šešių Marijos pasirodymų Fatimoje 1917 m. diena.
Fatimos apsireiškimų vertę rodo ir tai, jog Visuotiniame kalendoriuje yra minimi tik trys Marijos apsireiškimai: Lurde (vasario 11 d.), Fatimoje (gegužės 13 d.) ir Gvadalupėje (gruodžio 12 d.). Dievo Motinos žinia Fatimoje yra perspėjanti – jeigu žmonija vis labiau gręšis nuo Dievo, ji grims į karus, suirutes, tautų neramumus; tačiau ir viltinga – Marija dovanoja pamaldumą savo Nekalčiausiajai Širdžiai, per kurią būtume laisvinami iš puikybės, egoizmo, dvasinio aklumo vergijos. Marija Fatimoje dar kartą primena, kad galiausiai triumfuos Meilė.
Šventės malda mums primena tai, ką teikia Fatimos žinia – jog per atgailą ir maldą gelbstimas pasaulis: „Dieve, tu savo Sūnaus Gimdytoją paskyrei ir mūsų Motina, leisk, kad uoliai atgailaudami ir melsdamiesi už pasaulio išganymą vis veiksmingiau skleistume Kristaus Karalystę.“
Mažosios Sekminės – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas
Ilgus amžius Romos Bažnyčia pripažino tik 4 Dievo Motinos šventes, kurias perėmė iš bizantiškosios tradicijos: Gimimas (rugsėjo 8 d.), Paaukojimas (vasario 2 d.), Apreiškimas (kovo 25 d.) ir Dangun Ėmimas (rugpjūčio 15 d.). Penkta ir pirma lotyniškoje tradicijoje gimusia švente tapo Marijos Apsilankymas. Manoma, kad ją pirmieji pradėjo minėti pranciškonai 1263 m., tačiau patikimų istorinių žinių turime tik iš XIV a. pabaigos. 1389 m., tebesitęsiant Vakarų Bažnyčios schizmai, popiežiui Urbonui VI buvo pasiūlyta įvesti šią šventę visoje Bažnyčioje, kaip maldavimą dėl susitaikymo. Popiežiui mirus, tų pačių metų rudenį tą padarė jo įpėdinis Bonifacas IX, paskirdamas jai liepos 2 d., paskutinę Jono Krikštytojo Gimimo oktavos dieną. Šią dieną Rytų Bažnyčia minėjo Dievo Motinos apsiausto pernešimo šventę. Po Vatikano II susirinkimo atliktos liturginės reformos Apsilankymo šventė perkelta į gegužės 31 d., taip užbaigiant Marijos garbei skirtą mėnesį ir kartu atkeliant šventę prieš Jono Krikštytojo Gimimą. Jos rangas yra antras pagal svarbumą – šventė (festum).
Ši šventė ne veltui vadinama „mažosiomis Sekminėmis“ – ji kupina Šventosios Dvasios džiaugsmo: Marija džiaugsmingai skuba pas savo giminaitę, ši, vos išgirdusi jos sveikinimą, pradžiunga Šventąja Dvasia ir iš džiaugsmo šokteli jos kūdikis įsčiose, netrukus pati Marija šlovina Viešpatį džiaugsmo kupina giesme. Ir šventei skirtas skaitinys iš pranašo Sofonijo knygos skelbia džiaugsmą, nes Dievas aplankė savo tautą, apsigyvendamas tarp jos žmonių: „Viešpats, Izraelio karalius, tavo viduje: daugiau neturėsi bijotis nelaimės. Tą dieną sakys Jeruzalei: Nebijok, Sione! Nenuleisk rankų! Su tavim yra Viešpats, tavo Dievas, galingasis, tave jis išgelbės.“ Atliepiamoji psalmė iš pranašo Izaijo knygos pratęsia šią temą – Visagalis ateina išgelbėti savo tautos, priespaudos metas baigiasi: „Šlovinkite Viešpatį: nuostabių darbų jis padarė; tegul visa žemė tai žino. Džiūgauki, krykštauki, Sione, – didis tavy Izraelio Šventasis.“ Šių temų gijos atsiskleidžia Evangelijos pasakojime: Dievas apsigyvena Marijoje, kilnioje Ziono dukteryje ir taip paskelbia Išganymo pradžią savo Tautai. Marija kaip Naujosios Sandoros skrynia regimai liudija Dievo Artumą, todėl Elzbieta ją vadina „labiausiai palaiminta iš visų moterų“, „Viešpaties Motina“ ir „laiminga įtikėjusia“. O Marija ima šlovinti Dievą, iš kurio ateina visos malonės jai ir Tautai. Tad ši šventė Mariją mums pristato kaip artimo meilės apaštalę, klusnią Šventosios Dvasios įkvėpimams, Dievo Motiną ir maldos mokytoją: „Visagali amžinasis Dieve, tu Švenčiausiąją Mergelę Mariją, laukiančią dieviškojo Sūnaus užgimimo, įkvėpei aplankyti Jono Krikštytojo motiną Elzbietą; suteik malonę, kad mes taip pat būtume klusnūs Šventajai Dvasiai ir su Marija šlovintume tave per amžius“ (Pradžios malda).
Šventasis Bažnyčios mokytojas Ambraziejus Milanietis taip apibendrina šios šventės prasmę: „Kiekvienas turėkime Marijos sielą, kuri šlovina Viešpatį. Kiekvienas turėkime Marijos dvasią, kuri džiaugiasi Dievu. Yra viena kūniška Kristaus motina, ir yra vienas visų tikėjimo vaisius Kristus. Juk kiekviena siela gauna Dievo Žodį, jei ji, būdama be dėmės ir be kaltės, išlaiko kūną nepaliestą, nesuteptą ir skaistų. Tai pasiekusi siela šlovina Viešpatį taip, kaip Marijos siela jį šlovino ir kaip jos dvasia džiaugėsi Dievu, savo Gelbėtoju.“
Kun. Robertas Urbonavičius
