Trijų išminčių kelionė

Neatsiejama Kalėdų paveikslų dalis yra trijų išminčių, sekančių paskui žvaigždę, kelionė ir gimusio Kūdikėlio Jėzaus pagarbinimas. Tie paslaptingi pirmieji piligrimai, atvykę iš tolimos šalies Jėzui įteikti savo dovanų, traukia ne tik vaikų akis, bet nuo ankstyvosios krikščionybės laikų kurstė fantaziją, buvo vėl ir vėl apmąstomi Bažnyčios Tėvų ir teologų, suteikiant vis naujų prasmių.

Šį mėnesį „Magnificat“ viršelyje žvelgsime į miniatiūrą, vaizduojančią trijų išminčių, arba karalių, kelionę, pasiekusią mus iš XV a. per garsaus keliautojo Marko Polo kelionių knygos puslapius.

Pasakojimas apie tris išminčius Šventajame Rašte ir tradicijoje

Sausio 6 d. švenčiame Trijų Karalių iškilmę, tačiau tikrąją šios šventės reikšmę geriau nusako graikiškas žodis epiphaneia – „pasirodymas, apsireiškimas“, apimantis trejopą Dievo Mesijo apsireiškimą pasauliui – ne tik apsilankius trims išminčiams, bet ir Jėzaus Krikštu bei pirmuoju stebuklu Kanos vestuvėse.

Pasakojimą apie išminčius mums pateikia evangelistas Matas: „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 1–3 ir toliau). Atsiklausęs Šventojo Rašto žinovų, išsigandęs Erodas siunčia išminčius į Betliejų, prisakydamas grįžus viską jam pranešti. Tačiau šie, pagarbinę Jėzų ir įteikę savo dovanas, angelo įspėti nebegrįžti aplenkia karaliaus rūmus. Įpykęs karalius Erodas įsako nužudyti visus vaikus iki dvejų metų amžiaus.

Evangelija nurodo išminčius atkeliavus iš Rytų šalies. Manoma, kad išminčiai, kitose kalbose vadinami magais, buvo dvasininkai ir astrologai iš Irano (Persijos), kur klestėjo žvaigždžių stebėjimo menas. Tačiau jau krikščionių rašytojas Tertulijonas II a. išminčius pavadina karaliais ne tik dėl brangių dovanų, neštų Jėzui, bet ir remdamasis Senojo Testamento tekstais: „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Sebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą, jam tarnaus visos tautos“ (Ps 72, 10–11); „Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio“ (Iz 60, 3).

Kupranugariai, kurie pavaizduoti ant daugelio sceną vaizduojančių sarkofagų, taip pat primena Senojo Testamento ištraukas, kuriomis Bažnyčios Tėvai grindžia savo apmąstymus: „Apguls tave kupranugarių vilkstinės, Midjano ir Efos vienkupriai. Atvyks visi Šebos žmonės, auksu ir smilkalais nešini, ir skelbs Viešpaties šlovingus darbus“ (Iz 60, 6).

Evangelijoje nėra nurodyta, kiek išminčių aplankė Jėzų, bet ilgainiui imta įvardyti tris, susiejant juos su Evangelijoje minimomis trimis dovanomis. Anot Bažnyčios Tėvų, šiomis dovanomis išminčiai išpažino įvairius Kristaus Įsikūnijimo slėpinio aspektus. Pirmasis apie tai kalba šv. Ireniejus savo III knygoje Prieš erezijas: „Vedami žvaigždės į Jokūbo namus pas Emanuelį, savo dovanomis Karaliai parodė, kas buvo tas, kurį jie pagarbino. Jie davė miros, nes jis turėjo mirti ir būti palaidotas dėl mirtingos žmonijos; aukso, nes jis yra Karalius, kurio karalystė neturi galo; ir smilkalų, nes jis yra Dievas, kuris buvo žinomas ir Judėjoje ir pasirodė tiems, kurie jo neieškojo.“

Nuo ankstyviausių Bažnyčios dienų karaliai buvo laikomi ir žmonijos rasių atstovais. Dievas jiems parodė, kad Kristus gimė ne vien kaip žydų karalius, bet kaip visų tautų Viešpats ir Gelbėtojas. Įdomių detalių VI a. pabaigoje apie juos pateikia šv. Beda Garbingasis, pasiūlęs labai paprastą formulę, kuri aiškiai buvo simbolinė: „Mistiškai trys karaliai simbolizuoja tris pasaulio dalis – Aziją, Afriką ir Europą, t. y. visą žmoniją, kilusią iš trijų Nojaus sūnų.“ Jis sako, kad Merkelis, kilęs iš Nubijos, – senyvas vyras, barzdotas ir pražilęs, Viešpačiui atnešė aukso; Kasparas, jaunuolis pačiame jėgų žydėjime, dovanojo smilkalų. Juodaodis Baltazaras, vidutinio amžiaus vyras, Kūdikėliui atnešė miros.

Nuo XV–XVI a. iki pat šių dienų neatsiejama šventės tradicija yra kreidos laiminimas ir raidžių, kaip ženklo, kad į savo namus priimame įsikūnijusį Dievo Sūnų, užrašymas ant namų durų. Rašome +K+M+B – tradicinius išminčių vardus Kasparas, Merkelis, Baltazaras – ir metų skaitmenį arba lotyniškai +C+M+B – šiuo atveju raidės nurodo ne tik išminčių vardus, bet ir sakinį: Christus mansionem benedicat, reiškiantį: tegul savo buvimu Kristus laimina šiuos namus.

Trijų išminčių vaizdavimas mene

Išminčių pagarbinimas mene vaizduojamas jau nuo krikščionybės pradžios. Juos matome katakombose ant sienų, ant sarkofagų, mozaikose, rankraščiuose. Turtinga ikonografinė tradicija plėtojosi veikiama Evangelijos, apokrifinių pasakojimų, įvairių krikščionių mąstytojų, Bažnyčios Tėvų.

Anksčiausios scenos, pasiekusios iš III a., labai paprastos – vaizduojamos tik kelių personažų figūros: Marija, Kūdikėlis ir išminčiai. Kartais vaizduojama jų kelionė – raiti joja kalno papėdėje, ranka rodydami į juos vedančią žvaigždę. Retais atvejais matome ir išminčių susitikimą su karaliumi Erodu. Ilgainiui labiau pabrėžiamas jų karališkumas, išminčiai vaizduojami su karūnomis. Amžiams bėgant, keičiasi išminčių apranga, jie gali būti pavaizduoti ne vien rytietiškais, persiškais drabužiais, kaip pirmaisiais krikščionybės amžiais, bet ir „aprengti“ pagal to laikotarpio madą, kartais netgi susiejant su to meto valdovais.

Keliautojas Markas Polas ir jo kelionių aprašymas

Markas Polas (Marco Polo, 1254–1324) – Venecijos pirklys ir žymiausias Viduramžių Europos keliautojas, 1271–1275 m. kelionėje į Kiniją Šilko keliu lydėjo tėvą ir dėdę, vežusius popiežiaus laišką mongolų chanui Chu Bilajui – Čingischano anūkui. Gavęs įvairių užduočių, jo tarnyboje Markas Polas liko šešiolika metų.

Grįžęs namo po ketverius metus trukusios kelionės (1291–1295) jis genujiečių buvo paimtas į nelaisvę ir kalėjime vienam iš kameros draugų, rašytojui Rusticianui iš Pizos, padiktavo savo kelionės įspūdžius. Markas Polas buvo ne pirmasis europietis, pasiekęs Kiniją, bet pirmasis detaliai aprašęs savo keliones. Pateikdamas šiek tiek mongolų istorijos, jis aprašo pasaulį, kurį matė arba apie kurį girdėjo iš kitų Centrinėje Azijoje, Kinijoje, Indokinijoje ir Indijos vandenyne. Populiari kelionių knyga skatino Europos domėjimąsi Rytais ir jų turtais, daug prisidėjo prie geografijos raidos, įkvėpė Kristupą Kolumbą ir kitus keliautojus.

Rankraštis ir miniatiūros autorius

Marko Polo „Pasaulio aprašymas, arba Stebuklų knyga“ – 1299 m. užrašytas pasakojimas, nukopijuotas Paryžiuje apie 1410–1412 m. Šis Burgundijos hercogui skirtas egzempliorius, puošniai iliustruotas 265 paveikslais, yra labiausiai vertinamas iš 143 žinomų rankraščių. Tai tikra geografijos enciklopedija, viename tome surinkusi pagrindines XIV a. pabaigoje turėtas žinias apie šias tolimas šalis ir Marko Polo tekstą papildžiusi dar septyniais kitais tekstais.

Miniatiūrą apie 1410–1412 m. nutapė nežinomas Valandų knygų iliustratorius, dirbęs Paryžiuje XV a. pradžioje. Vardą Mazarino Meistras (Maître de la Mazarine) jis gavo pagal Mazarino bibliotekoje saugomą 1415 m. leistą Valandų knygą. Tai menininkas, kurio stilius artimas Busiko Meistro (Maître de Boucicaut) stiliui, su juo ilgą laiką buvo painiojamas.

Trijų karalių kelionės miniatiūra

„Magnificat“ viršelyje matome miniatiūrą, iliustruojančią trijų karalių kelionės pasakojimą, kuriame skaitome, kaip karaliai Kasparas, Merkelis ir Baltazaras išvyko iš Sabos miesto aplankyti gimusio Jėzaus ir atnešti jam dovanų. Markas Polas juos pristato kaip ugnies garbintojus.

Miniatiūroje pavaizduoti ant žirgų jojantys karaliai su karūnomis, apsirengę šviesiomis mantijomis, rankose laikantys brangius indus su dovanomis. Už jų nugarų matomi stilizuoti rūmų pastatai. Priekyje – kelmas ir žaliuojantis medis, populiarus simbolis, išreiškiantis gyvybę atnešantį Jėzaus gimimą malonę per nuodėmę praradusiai žmonijai. Vyriausias jų rodo į žvaigždę, kurią išvydę „jie be galo džiaugėsi“ (Mt 2, 10). Karaliai pavaizduoti ne kaip skirtingų rasių atstovai, bet nevienodo amžiaus. Miniatiūros autorius atskleidžia jų gilų džiaugsmą, sutelktumą ir bendrystę – lyg nuorodą į Trejybinį Dievą, kurio pagarbinti jie keliauja. Greta esančiame tekste skaitome: „Kai jie atvyko į vietą, kur gimė Dievas, jauniausias nuėjo jo pasveikinti pirmasis, ir jam pasirodė, kad Dievas buvo toks pat kaip jis ir tokio pat amžiaus; po to nuėjo antrasis, o paskui – vyriausiasis. Ir kiekvienas patyrė įspūdį, kad Dievas buvo toks pat kaip jis ir tokio pat amžiaus. Kai jie išklausė vieni kitų pasakojimus, labai nustebo ir nusprendė eiti kartu: kai atėjo kartu, visi trys pamatė jį tokį, koks buvo iš tikrųjų, tai yra trylikos dienų kūdikį.“

Šioje simbolinėje įžvalgoje yra žinia ir mūsų laikams. Kiekviename savo gyvenimo etape galime ieškoti Jėzaus ir jį rasti, ir jis mums apsireiškia taip, kaip mes jį galime priimti, kol vieną dieną pamatysime jį tokį, koks iš tikrųjų yra…

Jolanta Stupelytė