07
02 /
2026
Vasaris – trumpiausias metų mėnuo – dažniausiai patenka į gavėnios liturginį laiką, tad yra kupinas rimties ir pasirengimo. Šį mėnesį Dievo Motina liturgiškai pagerbiama dviejose šventėse: Kristaus Paaukojimo (vasario 2 d.) ir Lurdo Švč. Mergelės Marijos (vasario 11 d.).
Pirmasis Marijos skausmas
Keturiasdešimtą dieną po Viešpaties Gimimo Bažnyčia iškilmingai švenčia jo Paaukojimo Šventykloje šventę, taip užbaigdama kalėdinį laikotarpį. Tai viena seniausių krikščioniškų švenčių, atsiradusi IV a. pradžioje Jeruzalės Bažnyčioje.
Bizantijos imperatorius Justinianas I 542 m. šią šventę įvedė visoje imperijoje, kaip padėką už pasibaigusį Konstantinopolio marą. Ši šventė Rytų Bažnyčioje imta vadinti Hypapante tou Kyriou (Viešpaties susitikimas su Simeonu). Armėnų krikščionys ją vadino Dievo Sūnaus įžengimu į Šventyklą, o koptai – Kristaus paaukojimu.
Romos Bažnyčia šventę perėmė apie 650 m. pavadindama ją Purificatio Beatae Mariae Virginis (Mergelės Marijos Apsivalymas). Tad ilgus amžius, iki pat Vatikano II susirinkimo paskatintos liturginės reformos, suteikusios šventei kristologinį dėmenį, Grabnyčios Vakarų Bažnyčioje buvo laikoma mariologine švente.
Pagal Senosios Sandoros Įstatymo nuostatus, moteris, pagimdžiusi berniuką, buvo laikoma 40 dienų rituališkai nešvari, o paskui už apsivalymą turėdavo paaukoti ėriuką arba du balandžiukus. Bažnyčios Tėvai pastebi, kad Mergelei Motinai nereikėjo apsivalyti, nes ji buvo nesutepta, tačiau kaip ištikimoji Tėvo dukra, ji pakluso Įstatymui.
Teisiojo Simeono pranašystė Marijai atskleidžia, kad jos Sūnaus misija bus nesuprasta ir jis taps prieštaravimo ženklu. Simeono žadamas kalavijas, kuris perskros Marijos sielą, jau dabar sužeidžia jos Nekaltąją Širdį. Kaip niekas kitas, Marija išgyvens jos Sūnaus atmetimą, prasidėjusį jau tada, kai jam nebuvo vietos gimstant, ir pasibaigusį nukryžiavimu. Šiandien Marijos Širdis jau nujaučia Kryžiaus kančią, tačiau lieka ištikima Apreiškimo dieną ištartam Tebūnie. Ši evangelinė scena, kaip ir pati šventė, Viduramžių epochoje įsitvirtino kaip pirmasis iš septynių Marijos skausmų.
Ir nors atnaujintoje liturgijoje Grabnyčių šventės dėmesys kreipiamas į Jėzų – „šviesą pagonims apšviesti ir išrinktosios tautos garbę“, tačiau, kaip ir visose su kalėdiniu laikotarpiu susietose šventėse, veikia visi trys Šventosios Šeimos asmenys.
Gydanti Nekaltai Pradėtosios žinia
Mergelės Marijos apsireiškimai Lurde yra pirmieji ir garsiausi Marijos pasirodymai modernioje epochoje. Dėl technologinės pažangos žinia apie stebuklingus išgijimus, vykstančius Masabielio grotoje, pasiekė daugybės šalių katalikus, tą liudija šios grotos ir joje vykusių apsireiškimų kopijų paplitimas. Taip vadinamų liurdų gausu Europos šalyse, ne išimtis ir Lietuva.
Įdomu tai, jog Lurdo fenomenas buvo pirmasis, įgijęs visuotinį liturginį pripažinimą. Per krikščionybės istoriją būta daug ir įvairių Dievo Motinos pasirodymų, tačiau nė vienas iš jų nebuvo įtrauktas į Visuotinės Bažnyčios kalendorių, mat įprastai būdavo apsiribojama vietos kultu.
Marijos apsireiškimai Lurde vyko 1858 m., jau po ketverių metų, 1862 m., juos pripažino vietos vyskupas. 1890 m. Leonas XIII leido minėti Lurdo Dievo Motinos šventę, o 1907 m. Pijus X ją įrašė kaip privalomą visoje Bažnyčioje Nekaltosios Mergelės apsireiškimo titulu. 1969 m. šiai šventei suteiktas Lurdo Švč. Mergelės Marijos laisvo minėjimo statusas.
Nors Bažnyčia neįpareigoja tikėti privačiais apsireiškimais, nes jie nepapildo galutinio Apreiškimo, kuris įvyko per Jėzų Kristų, tačiau kviečia apmąstyti pripažintų apsireiškimų nešamą žinią.
Lurde Marija mums primena, kad atgaila, atsivertimas, malda mus priartina prie Dievo, kuris yra mūsų kūno ir sielos gerovė.
Šventės malda primena, kad Marijos misija yra padėti mums sugrįžti į šviesos kelią, idant turėtume gyvenimą: „Ištiesk, gailestingasis Dieve, mums silpniems pagalbos ranką, kad, pagerbdami Nekaltąją Dievo Gimdytoją, jos užtariami ir remiami prisikeltume iš nedorybių.“
Kun. Robertas Urbonavičius
