Visas pasaulis Jo rankose...

Lapkričio mėnesio „Magnificat“ maldynėlis savo ištikimus skaitytojus pasitinka nuostabiu kūriniu – leidinio viršelyje reprodukuojamas graikų kilmės ispanų vėlyvojo renesanso tapytojo Domeniko Teotokopulo (Doménicos Theotokópoulos, 1541–1614), labiausiai žinomo kaip El Grekas (isp. el greco – graikas), paveikslas „Pasaulio Išgelbėtojas“ (1600, drobė, aliejus, 73×56,6 cm). Kūrinys saugomas ir eksponuojamas Škotijos nacionalinėje galerijoje Edinburge.

El Grekas gimė Kretos saloje, kuri tuo metu priklausė Venecijos respublikai, ten mokėsi bizantiškųjų ikonų tapybos. Būdamas dvidešimt šešerių persikėlė į Veneciją, kurioje dar pleveno aukštojo renesanso tapybos dvasia. Įkvėptas Ticiano (Tiziano) sensualios koloristikos ir Tintoreto (Tintoretto) skriejančių figūrų, El Grekas pradėjo tapyti laisvesniu stiliumi. Vėliau, kelerius metus praleidęs Romoje, dailininkas nuvyko į Madridą, tačiau ir jame neužsibuvo, 1577 m. persikėlė į Toledo miestą. Būtent Tolede, to meto Ispanijos religinėje ir dvasinėje sostinėje, El Grekas sukūrė svarbiausius bei garsiausius savo kūrinius, tapė didelio formato altorines drobes Toledo, Madrido bažnyčioms, vienuolynams, šventuosius paveikslus įvairioms religinėms institucijoms ir privatiems asmenims, taip pat pasauliečių portretus bei peizažus. Bizantiškųjų ikonų ir italų renesanso meno paveiktas kūrėjas pasinėrė į Ispanijos religinę atmosferą, paveiksluose tobulai jungė manierizmą ir antinatūralizmą.

El Greko kūryba atstovauja XVI a. kontrreformacijos epochai, tačiau jo stilius toks individualus, kad neįmanoma priskirti jokiai žinomai mokyklai. Išilgintos figūros, pasikartojantys sukamieji judesiai, emocingi gestai, kryptinis objektų apšvietimas, ryški atmosferinė šviesa ir kontrastingos spalvos jo paveiksluose kuria stiprią dvasinę emociją, skatinančią maldos ekstazę. Dailininkas tarsi nujautė būsimos baroko tapybos apybraižas.

Pasaulio Išgelbėtojo (lot. Salvator Mundi) ikonografinis tipas krikščioniškoje dailėje pasirodė palyginti vėlai. Pirmieji pavyzdžiai sutinkami XV a. Šiaurės šalių renesanso, pirmiausia Nyderlandų, tapyboje. Kūriniuose šia tema Dievo Sūnus paprastai vaizduojamas frontaliai, iki pusės figūros, dešine ranka laiminantis, o kairėje laikantis arba ja globiantis krištolinį rutulį, dažnai vainikuotą kryžiumi.

Žinomi keturi El Greko paveikslai, vaizduojantys Pasaulio Išgelbėtoją. Visi jie priklauso vėlyvajam dailininko kūrybos laikotarpiui, datuojami pradedant 1600 m. ir baigiant mirties metais. Edinburge saugomas paveikslas laikomas geriausiu iš jų. El Grekas laikėsi lakoniškos kompozicinės schemos, kurią to laiko estetikai kiek anksčiau pritaikė Ticianas, Pasaulio Išgelbėtoją nutapęs 1570 m. Antra vertus, El Greko Salvator Mundi variante ataidi ir VI a. pirmųjų bizantiškųjų ikonų Pantokratoriaus (gr. pantokrator – visavaldis) vizija – ne tiek dėl frontalios pozos, kiek dėl tiesaus, veriančio akių žvilgsnio ir vos juntamos asimetrijos, kuri atvaizdui suteikia stebinančio gyvumo.

Paveiksle „Pasaulio Išgelbėtojas“ El Grekas kuria tobulą Dievo Sūnaus atvaizdą, kuris tiesiog prikausto žvilgsnį. Drobėje nėra nė vienos nereikalingos detalės ar potėpio. Tai kūrinys, kuriame atsiskleidžia brandaus dailininko meistrystė, spalvos pojūtis ir tikėjimo patirtys. Neutralus paveikslo fonas tolsta į begalybę, nuo materialaus pasaulio veda dvasinės plotmės link. Jėzaus drabužių spalvos tradicinės ir simbolinės: mėlyna mantija – žmogiškosios Motinos spalva – primena žemiškąjį Jėzų Kristų, o raudona tunika – dieviškąją jo prigimtį. Dvi Dievo Sūnaus prigimtis pabrėžia ir laiminimo gestas dešine ranka, o trys iškelti pirštai simbolizuoja Švenčiausiąją Trejybę. Kairiosios rankos delnu Jėzus tėviškai globia Žemę, kuri pavaizduota kaip didelis, pusiau skaidrus krištolo rutulys. Taip Jėzus tarsi perduoda žinią: pasitikėkite, pasaulis saugus mano rankose.

Pasaulio Išgelbėtojas žvelgia tiesiai į mus. Nėra kur pasislėpti nuo to skvarbaus tamsių akių žvilgsnio. Jis mato ir žino viską. Jis yra dieviškosios šviesos, kurią primena subtili aureolė virš galvos, šaltinis. Trikampė ar keturkampė aureolė, primenanti kryžių, galėtų būti siejama su žmonijos Atpirkėju ir žemiškąja jo egzistencija.

Itin paveikus spalvinis paveikslo sprendimas. Mėlynoje Dievo Sūnaus mantijoje tapybos sluoksnių skaidrumas leidžia pasiekti platų tonų diapazoną. Mantijos mėlyna šviesesnė nei pilkšvai mėlynas rutulys, o fono pilkume mėlyni atspalviai vėl pakartojami ir atgyja figūros šešėliuose. El Grekui būdingu spalvų sluoksniavimu pasižymi ir raudonos tunikos tapyba.

„Pasaulio Išgelbėtojas“ – ne altorinis paveikslas. Nedidelio formato kūrinys buvo skirtas intymiai maldai, galbūt namų aplinkoje. Dramatiška ankstesnių dailininko kūrinių ekspresija šiame paveiksle subtiliai atgyja nežymiu figūros posūkiu, laiminančios rankos išdidinimu, spalvų sąskambiais. Dailininkas sukūrė sunkiai nusakomą ir įtaigią dieviškojo Asmens ir portreto tapybos simbiozę. Ramus Dievo Sūnaus veidas, subtili rankų plastika, spalvų simbolika, šviesos ir spalvų judėjimas kuria autentiško dvasinio portreto įspūdį. Ne veltui amžininkai vadino El Greką matomo ir nematomo tapytoju.

Kristina Jokubavičienė

• «