Dievas kalba kino kalba

01
06 /
2017

Dievas kalba kino kalba

Kad alyvmedis duotų saldžius vaisius, pirmaisiais metais tenka įpjauti jo uogas. Kitaip kitąmet jos būna neskanios, rūgščios. Taip pat ir su žmogaus širdimi. Kad ji būtų pajėgi priimti meilę ir ją dovanoti, priimti Dievo žodį ir juo gyventi, kartais reikia ją įpjauti. Tai gali padaryti Krikščioniškas kino klubas (KKK) su Ramūnu Aušrotu priešaky. Edukologas ir teisininkas parenka filmus ir juos komentuoja, o po peržiūros kviečia į diskusiją. Po KKK seansų dalis žiūrovų atsisako prasto kino, praplečia akiratį ir atsiveria gilesniam Dievo pažinimui. Kita dalis, ieškanti ideologinio krikščionybės užtaiso, atkrinta. Mat KKK siekia ne diegti ideologiją, o ugdyti žiūrovą.

Pirmas KKK susitikimas įvyko 2004 metų rudenį. R. Aušrotas ėmė kviesti draugus į svečius ir rodė filmus.

Tokia mintis kilo, kai sudalyvavo Gyvenimo ir tikėjimo instituto seminare „Dievas kino mene“. „Žiūrėjome religinį kiną. Supratau, kad kinas nėra tik pasakojimas, bet tai atvaizdų menas. Kiekvienas kadras gali turėti savo istoriją.

Mane pagavo įkvėpimas, praregėjimas. Godžiai puoliau žiūrėti kiną ir matyti tai, ko anksčiau nemačiau. Norėjosi tuo dalytis su kitais“, – pasakojo R. Aušrotas.

Jo namuose draugai klausydavosi pristatymo, tada žiūrėdavo filmą, o po peržiūros gerdami arbatą jį aptarinėdavo. Tokia pati susitikimų struktūra yra išlikusi iki šiol.

„Klubo misija – žiūrėti ne tik į filmo formą, bet ir į turinį. Mums kaip krikščionims yra aktuali filmo žinia – ar jame ieškoma tiesos, ar juo tik siekiama suformuoti nuomonę. Kitas mano siekis – formuoti krikščionišką kultūrą. Ją suvokiu kaip procesą, ji nuolat kuriama. Dėl to po filmo diskutuojame – kad gimtų krikščioniška kultūra, kad atrastume naujų įžvalgų“, – pasakojo KKK įkūrėjas.

Ne visiems žmonėms patinka apmąstymų „dozė“. Kiti yra pripratę tik pažiūrėti filmą, patirti emocijas ir jas pamiršti. Tokie žiūrovai KKK gerbėjų gretose neužsibūna.

Pradėjęs savo namuose, R. Aušrotas netrukus ėmė rengti filmų seansus ir plačiajai visuomenei. Salę kinui suteikė Šv. Jono Teologo vienuolyno broliai.

Vėliau žmonės ėmė kviesti R. Aušrotą į kitas Vilniaus vietas, Kauną, Marijampolę, Alytų, Kaišiadoris.

Kas yra geras kinas?

„Labai geras filmas yra tas, kuris atveda tave prie filosofijos, egzistencinių klausimų, iki slėpinio, į kurį gali atsakyti tik tikėjimu. Geras filmas nuveda iki ribos ir priverčia pagalvoti: „O kas yra už jos?“ Tokių filmų yra mažai“, – pripažino R. Aušrotas.

Krikščionys mėgsta žiūrėti filmus, kurie patvirtina tai, kuo jie tiki, ir nemėgsta filmų, kuriuose abejojama tikėjimo tiesomis. „Dažnai turiu paruošti auditoriją, pasakyti, kodėl rodau šitą filmą“, – aiškino kinomanas.

Jis dažnai žiūrovams primena, kad meno ir religijos funkcijos skiriasi. Menas pačia siauriausia prasme yra žmogaus saviraiška. Net ir kalėjime ant sienos žmogus kažką rašo ar piešia – tai yra prigimtinė jo savybė. Galia kurti kartais turi tikslą. Krikščionims šis tikslas – garbinti Viešpatį. Tačiau dėl nuopuolio sunku tai pasiekti.

„Būnant nuopuolio būklėje neįmanoma kalbėti apie rojų. Filmo kūrimo erdvė, laikas ir vieta yra nuodėmės paženklinti. Todėl paradoksas, bet geriausi filmai yra tie, kurie kalba apie tikrovę, paženklintą nuopuolio. Svarbiausia į šią tikrovę įvesti viltį. Kai kuriems režisieriams tai pavyksta, kitiems ne, treti sąmoningai to vengia“, – pasakojo KKK pradininkas.

Vienas tokių pavyzdžių – naujausias Martino Čarlzo Skorsezės (Scorcese) filmas „Tyla“. Režisierius pabaigoje palieka erdvės vilčiai, Dievo gailestingumo galimybei. Tik nuo žiūrovo priklauso, ar jis patikės viltimi, ar nusivils.

„Gali būti, kad šio filmo režisierius ir sau palieka viltį. Jis buvęs seminaristas, vėliau penkis kartus vedė. Manau, žmogus pajuto, kad jo neišpildo nei penkios žmonos, nei kino kūrėjo karjera. Tuomet svarbi tikėjimo galimybė. Režisierius ją palieka tiek filmo herojui, tiek sau“, – spėjo R. Aušrotas.

Kas yra krikščioniškas filmas?

Į KKK atėję žmonės tikisi pamatyti krikščionišką filmą, tačiau, anot klubo įkūrėjo, tokių filmų nebūna. „Tai yra dirbtinė kategorija. Yra religinės tematikos kinas, kurį galime skirstyti į biblinį epą, filmus apie Jėzų, istorinius filmus apie šventuosius ir panašiai.

Bet ir nereliginiuose filmuose gali būti daug vilties. Įsivaizduok įvairių spalvų drabužį. Jame gali būti aukso spalvos, gali jos nebūti, gali būti labai daug, gali būti labai mažai.

Jei skirstytume filmus į krikščioniškus ir nekrikščioniškus, tada ir tikrovę turėtume skaidyti į religinę ir nereliginę, o to nėra. Gyvename vienoje tikrovėje“, – aiškino kino mėgėjas.

Ne veltui klubo jis nepakrikštijo religinio kino klubu.

R. Aušrotas aiškino, kad kai kurie filmai turi vertikalų santykio su Dievu matmenį. Kai kuriuose protestantų filmuose jis labai ryškus, Europos kūrėjai labiau linkę į horizontalų matmenį.

Svarbiausia, anot KKK kūrėjo, suvokti, kad daugumoje filmų gali būti šis matmuo ir neskirstyti filmų į krikščioniškus ar nekrikščioniškus, o kiekvieną žiūrėti krikščionies akimis.

Kodėl klubas – krikščioniškas?

Nors krikščioniškų filmų nėra, klubą R. Aušrotas vis dėlto pavadino krikščionišku. „Į kiną, kuris atspindi tikrovę, žvelgiame iš krikščioniškos perspektyvos, krikščioniškos moralės, vertybių, Bažnyčios mokymo pozicijų“, – priežastis aiškino KKK įkūrėjas.

Susitikimuose galima pamatyti pačius įvairiausius filmus. R. Aušrotas vengia tik vienos kategorijos kūrinių – ideologinių filmų, siekiančių pateikti pasaulėžiūrą, formuoti nuomonę.

„Leninas ne veltui sakė, kad kinas yra svarbiausias iš visų menų. Kinas gali sužadinti emocijas ir patraukti – nebūtinai į tiesą.

Tarkime, dabar pastebiu, kad daugėja filmų su genderizmo ideologija. Yra toks filmas vaikams „Frozen“ apie dviejų seserų meilę. Buvo pastebėta, kad kai kurie fragmentai propaguoja genderizmo idėją.

Kai buvo kuriamas filmo tęsinys, Holivudas buvo užverstas laiškais, prašančiais kūrinio neplėtoti – neleisti seseriškai meilei užaugti į kai ką daugiau. Kūrėjai atsisakė antrojo filmo, nors pirmasis buvo vienas žiūrimiausių tarp mergaičių“, – dėstė kino kritikas.

R. Aušrotas nerodo ir krikščionybę propaguojančių ideologinių filmų. „Krikščioniška ideologija bando diktato būdu primesti žiūrovui krikščionišką pasaulėžiūrą. Krikščioniškos vertybės yra gerai, bet prievarta joms primesti yra blogai .

Dar viena priežastis, kodėl vengiu ideologinių filmų – jie būna nemeniški, primityvūs, didaktiški, moralizuojantys“, – kalbėjo Ramūnas.

Kodėl patinka ne visiems krikščionims?

Vis dėlto kai kurie žmonės būtent tokių ideologinių kūrinių ir tikisi. Jiems tenka ieškoti kitų kino klubų.

„Kartais žiūrovai nusivilia. Jie nori religinio kino, kuris juos tiesiogiai priartintų prie Dievo. Bet negaliu rodyti ideologinių filmų, tai būtų ėjimas prieš mano sąžinę“, – kalbėjo R. Aušrotas.

Kartais jis gauna laiškų su atsiliepimais, kodėl jo parinktas filmas nepatiko. Jam tai būna dovana, nes gali geriau suprasti, ką žiūrovas matė ir kas jam nepatiko.

„Į kino klubą ateina daug skirtingų žmonių. Negaliu parinkti tokio filmo, kuris vienam ar kitam žiūrovui neužkabintų jautrių vietų. Aš rizikuoju ir viliuosi, kad Dievo malonė suveiks – filmas bus žmonėms kaip terapija ar kaip kelias dvasiniam augimui. Į emocinę reakciją žiūriu pozityviai“, – dėstė ateitininkas.

Gausios šeimos tėvas siekia, kad žmonės kritiškai mąstytų ir ugdytų skonį. Jam didžiausias komplimentas išgirsti, kad po KKK susitikimų, dalyviai nebegali žiūrėti bet kokio kino.

„Kai žmogus atsirenka žiūrėti tik estetiškai ir turinio prasme vertingus filmus, tai jau yra vaisius. Ugdyti estetinę pajautą yra labai svarbu. Kiti išmoksta analizuoti filmus. Tai priklauso nuo žmogaus prigimties“, – tikino pedagogas ir teisininkas.

Kodėl spragėsiai netinka?

Bene didžiausias KKK vaisius yra asmens pasikeitimas, kuris kartais būna labai skausmingas. Neretai atėję gerai ir lengvai praleisti laiko ar pailsėti, žmonės išeina kupini naujų įžvalgų ir atradimų apie save ir kitus. Tai ne visada teikia malonumo.

„Kinas kai kam asocijuojasi su kukurūzų spragėsiais. O krikščioniško kino klube rodomi tokie filmai, kad juos žiūrint sudėtinga ką nors valgyti. Čia kalbu daugiau perkeltine prasme.

Kino kūrėjų didysis liūdesys, kad į kiną dalis žmonių žiūri kaip į hobį. Tai – kino kompleksas. Nuolat keliamas klausimas, ar kinas yra kultūra.

KKK tikslas yra purenti žmogaus širdies dirvą, sukelti katarsį – sukrėtimą, kad Dievas galėtų paliesti asmens giliausias širdies kerteles“, – aiškino R. Aušrotas.

Kaip pakviesti KKK į savo miestą?

Norintys pažiūrėti vertingą filmą kartu su kino žinovu, gali rašyti jam žinutę „Facebook“ paskyroje „Krikščioniškas kino klubas“. Į kino seansus bilietų nėra. Pasibaigus diskusijai R. Aušrotas kviečia paaukoti, kad būtų padengtos būtiniausios išlaidos – transportas ir vertimas, mat jis pats filmus verčia ir titruoja lietuvių kalba.

Sigita Lanauskienė