15
11 /
2016
Biblija pasako apie žmogų įvairių dalykų. Vienas jų: tarp žmogaus ir gyvūnų esti daug panašumų. Jie gi yra tos pačios – šeštos – dienos kūriniai: „Tada pasakė Dievas: Teišveda žemė gyvastį gyvą <…>. Tada pasakė Dievas: Padarykime žmoniją <…>. Sutemo vakaras, išaušo rytas, diena ta šešta.“ (Pr 1,24-31) [1]
Tą patį tvirtina ir mokslas. Antai šimpanzę (lot. pan) ir žmogų vienija net apie 80 procentų bendrų genų [2]. Tad nieko nuostabaus, kad ilgainiui (1858) buvo išvystyta evoliucijos teorija, teigianti beždžionę buvus homo sapiens pramotę [3].
Nūdien internete galima aptikti įvairių nuotraukų, vaizduojančių žmogaus evoliucijos tolesnį išsivystymo etapą. Anot jų, ateityje homo sapiens laukia nudvasinimas ir sumechaninimas.
Tačiau Šventasis Raštas nekalba vien tiktai apie žmogaus ir gyvūnijos pasaulio sąlyčio taškus. Tarp jų esti ir skirtumų. Antai gyvūnai buvo sukurti tik pagal jų rūšis (iš viso tris) [4], o žmogus pagal Dievo paveikslą: „Ir padarė Dievas žemės žvėris pagal rūšį jų <…>. Ir sukūrė Dievas žmogų pagal savo paveikslą <…>.“ (Pr 1,25-27) [5]
Panašiai samprotauja skirtingų mokslų atstovai: žmogų nuo gyvūno skiria protas (Aristotelis), sąmonė (Dekartas), darbas (K. Marksas), kalba (E. Kasyreris) etc [6].
Šį sąrašą galėtume tęsti iki devynių begalybių, tad paminėkime dar bent vieną skirtumą, o būtent tai, kad žmogus yra rašanti būtybė. Joks kitas žemės gyvūnas neužrašo nei informacijos, nei minčių [7].
Tiesa, internete galima surasti rašančios beždžionės nuotraukas, bet jos rašymas niekada neprilygs, pavyzdžiui, kun. Česlovo Kavaliausko (1923–1997) poetinei kūrybai: „Galiu pakęsti šaltį ir pabadaut galiu, – tik negaliu pakelti dogmatiko kalbų. Nemoka pataisyti nė laikrodžio pigaus, o imasi svarstyti septintojo dangaus!“ [8].
Aišku, pats rašymas yra ganėtinai vėlyvas reiškinys. Paprastai sakoma, kad seniausi pasaulio rašytiniai dokumentai siekia IV–III tūkstantmečius prieš Kristų [9] arba, jeigu pasitvirtins radinius Balkanuose apdorojančių mokslininkų spėlionės, tai gal netgi VI tūkstantmetį.
Tačiau kitkas čia turi didesnę reikšmę. O būtent tai, kad seniausios žmonijos rašymo sistemos buvo pirmiausia paveikslinio tipo [10].
Senovės civilizacijose piešimas buvo labai senas reiškinys. Seniausi vaizdai yra datuojami jau 15 000 tūkst. m. pr. Kr. [11].
Pirmieji krikščionys, greičiausiai sekdami Jėzaus Kristaus pavyzdžiu (Jn 8, 6b), nes graikiškas veiksmažodis katagrafō (καταγράφω) nereiškia tiktai rašyti, bet ir braižyti [12], irgi piešdavo (pvz., katakombų piešiniai: kryžius, žuvis…) [13].
Nūdien vaizdai turi taip pat didelę svarbą. XXI a. knygos yra daug daugiau negu tik susiūti popieriaus lapai su spausdintu tekstu. Jie greičiau primena albumą su tvarkingai pasirašytomis nuotraukomis.
Tad visiškai teisingai šiuolaikinė civilizacija yra vadinama vaizdo civilizacijos vardu.
Akivaizdus to įrodymas yra taip pat Gailestingumo jubiliejaus logotipas. Bažnyčia ir dabartinis pasaulis eina koja kojon.
Šio straipsnio tikslas yra kaip tik panagrinėti jo simboliką.
PERSONAŽAI
Logotipas vaizduoja du vyrus. Vienas jų yra Jėzus Kristus. Kitas – anoniminis. Jis atstovauja kiekvienam žmogui. Herojaus anonimiškumas yra viena žinomiausių literatūrinių Biblijos priemonių [14]. Pavyzdžiui, garsieji du Emauso mokiniai: vienas jų vardu Kleopas, o kitas – anonimas (Lk 24, 13–18).
Personažo anonimiškumas Šventajame Rašte yra tolygus skaitytojo įtraukimui į pasakojimo įvykius. Panašią funkciją atlieka anoniminis Gailestingumo jubiliejaus logotipo herojus.
Tiesa, šiam skaitytojo įtraukimui, bent iš pirmo žvilgsnio, prieštarauja jo lyties vyriškumas. Barzda, ūsai ir kūno forma išduoda jį esant vyrą.
Tad nejaugi tik vyrai yra Gailestingumo metų adresatai? Jokiu būdu! Bet ne todėl, kad šis personažas būtų tarsi androgyne – vyro-moteriškoji būtybė, kaip antai kai kurie bandė taip apibūdinti pirmąjį Šventraščio žmogų – ʼadam (אָדָם) [ ].
Logotipo herojaus vyriškumas yra paprasta sinekdocha arba – kalbant ikonografų kalba – vadinamojo meninio asketizmo išraiška [16], t. y. toks stilistinis tropas, kuris vieno elemento pagalba išreikia visumą [17].
„Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.“ (Mt 8, 8) Čia stogas – namo dangtis – paženklina šimtininko namų visumą: buveinę, ūkį, šeimyną etc.
Panašiai ikonų atveju, kur, pvz., dideliam miškui atstovauja vienas ar keli medžiai, o avių bandai – viena ar kelios avelės [18]. O tokio meninio minimalizmo tikslas yra žmogaus širdies pakėlimas į Dievą [19]. Gailestingumo jubiliejaus logotipo estetinis minimalumas turi analogišką funkciją. Jis neprikausto žiūrėtojo prie savęs, bet nukreipia jį į transcendentinę tikrovę – Dievą.
APDARAS
Apdaras Biblijoje – tai tema jūra: plati ir gili.
Jėzaus apdaras simbolizuoja pirmiausia Jo žmogiškumą.
Jam gimus Jis buvo tučtuojau aprengtas: „Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais <…>.“ (Lk 2, 6–7)
Svarbi taip pat ir Jėzaus apdaro spalva. Dominuoja baltumas.
Biblijoje ši spalva išreikia antgamtinę tikrovę [20]. Jaunuolis Jėzaus kapo rūsyje (Mk 16, 5), kaip žinia, vilkėjo baltą drabužį, o tai buvo angelas – antgamtinė būtybė. Tad baltos spalvos Jėzaus tunika išreiškia Jo dieviškumą.
Ilga Jėzaus tunika taip pat duoda nuorodą į Jo prisikėlimą bei aktyvųjį veikimą Bažnyčioje. Tai vaizduoja įžanginis Apreiškimo Jono knygos regėjimas: „Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, o žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga tunika <…>. Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes <…>.“ (1, 12–16)
Septyni žibintai ir septynios žvaigždės – tai Bažnyčios simboliai, paženklinantys atitinkamai jos liturginį (žibintai) bei antgamtinį (žvaigždės) aspektus. Tai jų dėka Dievo gailestingumas persiduoda iš kartos į kartą (Lk 1, 50).
AUREOLĖ
Jėzaus dieviškumą išreikia ir Jo galvą supantis šviesratis.
Aureolė Šventraštyje, kaip ir baltumas, taip pat yra antgamtinės būtybės atributas: „Aš išvydau dar vieną galingą angelą, nužengiantį iš dangaus, apsisiautusį debesimi. Jo galvą supo šviesratis <…>.“ (Apr 10, 1) Graikiškas daiktavardis ἶρις nereiškia vien tiktai vaivorykštę, bet ir šviesratį [21].
JUOSTA
Jėzaus tunika nekaba laisvai. Ji yra sujuosta.
Juosta Biblijoje turi įvairias prasmes. Viena jų – budėjimas ir laukimas: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių <…>.“ (Lk 12, 35–36)
Gailestingasis Dievas budi ir laukia kiekvieno žmogaus: „Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega!“ (Ps 121, 4) Jis pažįsta žmogų iš tolo, šaukia jį pas save bei žada: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28)
Svarbus yra juostos tonas. Ji raudonos, t. y. kraujo spalvos. 
O tai yra kančios ir kankinystės simbolis [22]. Dievas yra gailestingas, bet Jo gailestingumas Jam kainuoja. Jis, kaip ir Jo meilė, yra kenotinio pobūdžio: Jis „apiplėšė pats save <…> jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 7–8) [23].
Tą patį pasako aureolės raudonumas ir žaizdų žymės ant rankų bei kojų.
KRYŽIUS
Analoginę idėją išreikia pakojis, kuris – be jokios abejonės – daro aliuziją į Jėzaus kryžių. Ypač į įstrižą Andriejaus kryžių.
Bet logotipo Jėzus nėra kabantis ant kryžiaus. Jis juo žygiuoja.
Ir Jam nėra lengva išlaikyti pusiausvyrą. Tai dar vienas, šalia jau minėtų raudonos spalvos ir žaizdų, kančios motyvas. Gailestingumas turi savo kainą.
Jėzaus palyginimo samarietis, kaip žinia, ne tiktai sumokėjo du denarus už sužeistojo slaugymą (Lk 10, 35), bet ir užpylė ant jo žaizdų aliejaus bei vyno (Lk 10, 34). O tai buvo anuomet aukštos savikainos produktai.
Tačiau čia kitkas yra svarbiausia. O būtent Jėzaus žygiavimo momentas, kuris išreikia gailestingumo dinamiškumo idėją. Gailestingumas – tai procesas ir kelias; tai Senojo Testamento Jokūbo laiptai, jungiantys žemę ir dangus / žmogų ir Dievą (Pr 28, 10–12).
Bet ne tik kryžius paženklina gailestingumo dinamizmą.
FONAS
Dinamiškumo idėją vaizduoja žydras logotipo fonas. Jis turi tris atspalvius: tamsų, vidutinišką ir šviesų.
O žydra spalva esti mėlynumo ir žalumo pusiaukelė. Mėlynumas, aišku, primena dangų, žalumas – augmeniją.
Dangus Biblijoje yra krikščionių dangiškos tėvynės simbolis: „Mūsų tėvynė danguje <…>.“ (Fil 3, 20) Tuo tarpu žaluma ženklina žmogiškos prigimties dužlumą: „Žmogaus dienos panašios į žolę, – jis žydi tartum laukų gėlė.“ (Ps 103, 15)
Mėlynumas primena, kad žmogus yra teomorfinė būtybė. Jis gi yra Dievo paveikslas (Pr 1, 27), ir Dievo kvėpavimas (Pr 2, 7). O žalumas tai žmogaus geomorfiškumo simbolis, neleidžiantis užmiršti jo dulkiškos prigimties (Pr 2, 7).
Kitaip tariant, žydra spalva apreiškia homo synthesis – žmogų kaipo ontologinį derinį: kūnas – siela; Dievo atvaizdas – gyvūnas etc. [24]
O trys jos atspalviai – tai išganymo istorijos sintezė. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, bet nuodėmė jį užtemdė. Tai vaizduoja tamsiausias žydros spalvos atspalvis. Vidutiniškasis atspalvis – tai Senojo Testamento laikai. Abraomo palikuonių dėka – Sinajaus sandora, Dekalogas – situacija pagerėjo. O šviesiausias atspalvis – tai Naujojo Testamento laikų pilnatvė, kurioje išsigrynina ir išsibalina tai, kas buvo suteršta.
ŽMOGUS ANT PEČIŲ
Žmogus ant Kristaus pečių – tai dar vienas gailestingumo dinamizmą išreiškiantis vaizdas.
Jis primena Gerojo Ganytojo palyginimą, piemuo, suradęs nuklydusią avį, dedasi ją ant pečių ir sugrįžta namo (Lk 15, 5).
Mes paprastai suprantame gailestingumą kaipo nuodėmių atleidimą.
Šventasis Raštas žvelgia giliau. Gailestingumas – tai paklydusios avelės parnešimas į Tėvo namus – Bažnyčią.
VEIDŲ PANAŠUMAS
Svarbus yra Kristaus ir anoniminio personažo veidų panašumas.
Tai yra parnešimo į Tėvo namus kulminacija. Bažnyčios Tėvai tai vadina žmogaus į-Dievinimo vardu.
Bet žmogaus į-Dievinimas nereiškia visiško jo sudievinimo. Tai galima suprasti iš logotipo fono žydrumo, kuris, kaip jau buvo pasakyta, yra mėlynos (žmogaus teomorfiškumas) ir žalios (žmogaus geomorfiškumas) spalvos mišinys, bei iš anoniminio personažo paauksuotos aprangos spalvos.
Tai antgamtinę tikrovę išreiškianti spalva. Tačiau tai nėra tolygu Kristaus drabužio baltumui.
Tą pačią mintį paženklina taip pat žmogaus figūra. Ji primena avį.
Žmogaus įdievinimas nepaneigia jam šeštos kūrimo dienos eigoje suteikto gyvūniškumo.
LOGOTIPO FORMA
Tai yra svarbus logotipo elementas. Jis primena elipsę.
O jinai, savo ruožtu, daro aliuzija į velykinį margutį, kuris, kaip žinia, simbolizuoja naują pradžią.
Gailestingumas ne tiktai atleidžia nuodėmes, bet atlieka motinos įsčių funkciją (hebr. rhm): suteikia Dievo vaikų gyvenimą. O būti Dievo vaiku, pagal Bibliją, reiškia būti su Dievu viena (Jn 10, 30). Tai gražiai pavaizduoja logotipo „anomalija“: triakiškumas.
Paprastai du žmonės turi keturias akis.
Ši anomalija nusižengia vienam pagrindinių ikonografijos principui: realizmui. Tačiau tai tikslinga. Tokiu būdu pasakoma: Dievo gailestingumas pranoksta žmogišką logiką. Tai yra viena didžiausių Dievo paslapčių [25] .
Užsklandai galima būtų pasakyti, jog Gailestingumo jubiliejaus logotipas yra graži šiuolaikinė ikona, išreikianti gilias teologines Šventojo Rašto idėjas.
Kun. bib. teol. dr. Danielius Dikevičius,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija
[1] Pradžios knygos teksto vertimas pagal I. GUDAUSKIENĖ – D. DIKEVIČIUS, «Pradžios», 67.
[2] Plg. M. CHABEREK – T. ROWIŃSKI, Stworzenie, 73-75; N. DOMÍNGUEZ – ED AL., 101, 10.
[3] „Just 6 million years ago, a single female ape had two daughters. One become the ancestor of all chimpanzees, the other is our own grandmother“ (Y.N. HARARI, Sapiens, 5); plg. M. CHABEREK – T. ROWIŃSKI, Stworzenie, 71.
[4] Plg. G. VON RAD, Genesis, 67.
[5]Pradžios knygos teksto vertimas pagal I. GUDAUSKIENĖ – D. DIKEVIČIUS, «Pradžios», 67.
[6] „Między człowiekiem a małpą istnieje biologiczna przepaść na poziomie rodzaju“ (M. CHABEREK – T. ROWIŃSKI, Stworzenie, 71); plg. M. CHABEREK – T. ROWIŃSKI, Stworzenie, 71-93.
[7]„Užrašymas <…> yra didžiulis kultūrinis laimėjimas“ (P. RICŒUR, Interpretacijos, 38).
[8] Č. KAVALIAUSKAS, Baladė apie dogmatiką,
[9] Plg. D. DIKEVIČIUS, «„Kaip», 17; S.M. MILLER – R.V. HUBER, Historia, 18.
[10] Plg. S. M. MILLER – R. V. HUBER, Historia, 18; G. WAWRO (ed.), Atlas, 42.
[11] Plg. G. WAWRO (ed.), Atlas, 21.
[12] Plg. Z. ABRAMOWICZÓWNA, Słownik, 572.
[13] Plg. K. ONASCH, Liturgie, 53.
[14] Plg. D. DIKEVIČIUS, «Biblinė», 13-14.
[15] „Adam po hebrajsku znaczy człowiek. Słowo to nie jest przynależne do określonej płci. Czy Adam był zatem androgynem?“ (J. BESALA, Miłość, 240).
[16] Plg. T. ŠPIDLÍK, Myśl, 380.
[17] Plg. C. BALDICK, Oxford, 329.
[18] Plg. T. ŠPIDLÍK, Myśl, 380.
[19] Plg. T. ŠPIDLÍK, Myśl, 380.
[20] Plg. K. ONASCH, Liturgie, 115.
[21] Plg. Z. ABRAMOWICZÓWNA, Słownik, 509.
[22] Plg. K. ONASCH, Liturgie, 115.
[23] Plg. T. ŠPIDLÍK, Myśl, 27.
[24] Plg. D. DIKEVIČIUS, «Mariologinės», 147.
[25] Plg. D. DIKEVIČIUS, «Mariologinės», 147.
