01
01 /
2015
Nuostabu, kaip dėl bendros maldos šeimoje mažas ir didelis, suaugęs ir vaikas esame viena ir esame lygūs Dievo akivaizdoje. Tą išgyventi labai svarbu mums, tėvams, kai suklupę prisimename, iš kur kyla tikroji tėvystė, kokios tėvystės liudytojais būti esame pašaukti. Juk patys esame tokie pat vaikai savo Tėvui danguje. Taip pat mažiesiems labai svarbu patirti, kad Dievas yra visų mūsų Tėvas, kad mes visi esame silpni, netobuli, ir tik Jis vienas yra tikrai geras, mylintis, gailestingas. Būtent Jis yra mums visiems meilės, vilties, paguodos, pagalbos ir džiaugsmo šaltinis. Kreipdamiesi į Dievą mes visi vienodai galime nešti vieni kitų naštą neapsunkindami savęs nepakeliama atsakomybe, galime būti svarbi ir stipri pagalba. Tokiu būdu bendra malda kuria šeimoje sveiką meilės, supratimo, įsiklausymo, džiaugsmo ir vilties santykį.
Per septynerius santuokos metus visada jautėme, kaip svarbu mūsų šeimai susirinkti vakaro maldai, patyrėme, kaip tai yra gera, kaip tai nuostabiai augina mus, ir kad už tai reikia kovoti. Visokių vakaro maldų yra buvę: nuo gražių (su žvakėmis, giesmėmis, visų šeimos narių įsitraukimu ir gražiu indėliu į tą mūsų bendrą susitikimą su Viešpačiu ir Švč. M. Marija) iki skuboto persižegnojimo gulint lovose, kai dalis šeimos narių jau miega. Būta ir vakarų visai be maldos. Galime prisiminti ir iš patirties palyginti, ką mums duoda šeimos malda, kas svarbu, kas pavyksta ir kaip negera visai šeimai, kai nesimeldžiame.
Šeimos maldai susirenkame prieš pasiruošimą miegui. Ne visada tai yra tinkamiausias metas, bet tai jau tapo įpročiu ir, kadangi mūsų vakaro maldos pagrindas yra atsiprašymas ir dėkojimas, labai natūralu, kad norisi tai daryti tada, kai visi svarbiausi dienos įvykiai jau įvykę.
Šeimai susirinkus maldos kampelyje prie Švč. M. Marijos ikonos uždegamos žvakės. Paprastai labai gerai, kai yra tiek žvakių, kiek vaikų, nes po maldos kiekvienas norės užpūsti savąją.
Maldą pradedame giesme. Tėveliai pradeda giesmę, dažniausiai vieną iš ramių Tezė giesmių, kaip ženklą, kad reikia nurimti. Arba renkamės giesmę, tinkančią tos dienos liturginei šventei.
Kryžiaus ženklas.
Susitaikymas/atsiprašymas. „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26) – ragina šv. Paulius laiške efeziečiams. Labai svarbu maldos pradžioje atsiprašyti Viešpaties, jei tą dieną įskaudinome kurį nors šeimos narį, atsiprašome ir jo. Net jeigu jau atsiprašėme ir susitaikėme, tai padarome dar ir Viešpaties akivaizdoje. Taip ir sau primename, kad visi esame Dievo laikinai duoti vienas kitam ir kitiems, patvirtiname, kad neturime teisės skaudinti vienas kito, ir pripažįstame savo silpnumą.
Be susitaikymo nuoširdi bendra malda neįmanoma.
Dievo žodis. Kitos šeimos šitoje vietoje skaito Dievo žodį ir juo dalijasi. Mes bendroje vakaro maldoje kol kas to nepraktikuojame. Mums atrodo, kad vaikai per maži, jiems sunku susikaupti, jie nesupranta ir nesijaučia lygiaverčiai maldos dalyviai. Manome, kad labai gerai įtraukti Dievo žodį į šeimos maldą, kai bent vienas iš vaikų yra tokio amžiaus, kad galėtų skaityti Dievo žodį, kad tai nebūtų tik tėvelių dalis.
Dėkojimas. Mes kaip sutuoktiniai ir tėvai visada pirmiausia dėkojame vienas už kitą ir už vaikus. Labai gera kasdien girdėti ir jausti, kad esame vertingi vienas kitam tokie, kokie esame, ir priimami kaip Dievo dovana.
Kartais šioje vietoje išsikeliame sau užduotį trumpai pagalvoti ir pasakyti 2–3 gerus dalykus, kurie šiandien įvyko ar ką patyrėme, išmokome, supratome (ugdome save turėti „Aukso ieškotojo žvilgsnį“ pagal austrų kunigo J. Kentenicho mokymą šeimoms, kad nepaisant sunkių, nepatogių, nemalonių dalykų (smėlio, purvo), ieškotume, kuo galime pasidžiaugti (aukso, kad ir smiltelės), o ne kaip mėšlavabaliai matytume ir ieškotume, kas blogai (mėšlas) ir nenorėtume matyti ar nematytume, kas gera. O gera visada yra!). Ir dėkojame Dievui už tai.
Maldavimai. Meldžiame Dievą pagalbos mums tuo metu svarbiuose dalykuose.
Tėve mūsų… Sveika Marija… Garbė Dievui – Tėvui… Amžiną atilsį… Meldžiamės susikibę už rankų.
Pabaigos giesmė. Vaikučiai išrenka pabaigos giesmę.
Kryžiaus ženklas.
Ikonos/kryžiaus pagarbinimas pabučiavimu. Anksčiau turėjome tokią praktiką, kuri labai graži ir patinka vaikams. Jiems džiaugsmas būti tuo svarbiu asmeniu, kuris pagarbiai neša kiekvienam pabučiuoti ikoną, kiekvieną vakarą vis kitas vaikas. Tai padeda itin asmeniškai prisiliesti prie Švč. M. Marijos ar Nukryžiuotojo ir jausti Jos/Jo buvimą mūsų namuose ne tik meldžiantis, kai matome stovint ikoną maldos kampelyje.
Kasdienę šeimos maldą labai praturtina liturginių švenčių minėjimas, šventimas, ypač, kai tam nors truputėlį pasiruošiame iš anksto. Ne veltui Bažnyčia moko mus svarbias iškilmes pradėti švęsti šventės išvakarėse. Svarbu iš anksto pagalvoti, kaip galime ją paminėti, vakare, galbūt po maldos, kad ir trumpai (atsižvelgiant į vaikų amžių) pakalbėti, paskaityti apie svarbią ryt laukiančią šventę.
Šio mėnesio pirmąją dieną drauge su Bažnyčia iškilmingai minime Švč. M. Mariją, Dievo Gimdytoją. Labai gražu ir nesudėtinga iš vakaro pasiruošus tą dieną visiems kartu papuošti namuose turimą ar įsigytą M. Marijos ikoną, paveikslą ar statulėlę. Pasveikinti ją malda, giesme, dėkoti už Jos Dieviškąją Motinystę, dalyvauti šv. Mišiose.
Taip pat šį mėnesį Trijų Karalių švente užbaigsime Kalėdų laikotarpį. Vaikams patinka skaityti, vaidinti Trijų Išminčių istoriją. Pamąstykime, kokią dovaną mes galėtume atnešti Jėzui. Kiekvienas galime įteikti ją Kūdikėliui per vakaro maldą. Galima simboliškai ir vaikams paruošti mažas Trijų Karalių dovanėles. O dar atsisveikinimas su Prakartėle, Kalėdų eglute! Čia apstu vietos fantazijai, kaip tai padarysime.
Be to, šį mėnesį minėsime ir Krikščionių vienybės savaitę. Junkimės bendrai maldai su „Magnificat“ skaitytojais – maldininkais, kalbėkime šeimoje apie tai, galbūt pavyks dalyvauti šv. Mišiose ar ekumeninėse pamaldose už krikščionių vienybę. Nuostabu, jei turime draugų, pažįstamų, kurie yra krikščionys ne katalikai, pasikvieskime juos į svečius kartu pabūti, surengti bendrą maldą ar giesmių vakarą.
Ir paskutinė svarbi šio mėnesio liturginė šventė – šv. Pauliaus atsivertimas. Dėkokime Dievui už Tikėjimo dovaną, atsivertimą. Melskime šv. Paulių užtarimo mūsų brangių žmonių atsivertimui, savo bei vaikų tikėjimo augimui. Skaitykime šventojo atsivertimo istoriją, sugiedokime „Himną meilei“.
Mūsų kasdienis gyvenimas tampa labai turtingas, kai kartu su Bažnyčia keliaujame savo tikėjimo kelionę. Visada laukia šventė, tik dėl jos gauname daug malonių, turime progą prisiminti, dėkoti ir nepamiršti, kiek gero Viešpats yra mums padaręs ir tebedaro, kokie mes esame stiprūs Jame. Bažnyčia mus vienija – niekada nesame vieni. Nesvarbu, kad gal ne visada pavyksta atšvęsti, ar ne visi šeimoje palaiko tą šventimą, bet svarbu pasistengti nors truputį, paplanuoti, pasvajoti ir gyvenimas labai praturtėja džiaugsmu, viltimi ir Dievo malone. Tad kviečiame mūsų ir jūsų šeimas drauge su Bažnyčia švęsti visą gyvenimą!
Vita ir Saulius Kuliavai su Bernadeta, Pranciškumi ir Jonuku,
Šv. Juozapo šeimų bendruomenė, Vilnius
