01
06 /
2026
Maldynėlio viršelyje regime du šventuosius, kuriems didingų epitetų per du tūkstantmečius išsakyta daug. Iš tiesų, nesumeluosi – jų vaidmuo kuriantis tikinčiųjų bendruomenei – Bažnyčiai – neišmatuojamas. Kartu visad stebina, kad viena iškilme švenčiame tokių skirtingų – savo charakteriu, veikimo būdu, patirtimi – apaštalų šventę. Akivaizdu, kad mums reikia ir petriškojo uolumo, darbštumo, gebėjimo tvirtai stovėti ant žemės ir kartu būti atviram Dievo kvietimams, ir pauliškojo užsidegimo, plačių užmojų, iškalbos, visiško atsidavimo Dievo vedimui. Būdami tokie skirtingi žmogiškai, jie panašūs savo ryžtu eiti ten, kur kviečia Mokytojas, panašūs širdies atvirumu Tam, „iš kurio yra visa ir jam esame mes“ (1 Kor 8, 6). Kita vertus, apaštalų paveikslas Biblijoje nenusaldintas, jų silpnumai, negalios paminėti. Tai padeda mums nepapulti į pagundą, ištikusią Listros gyventojus – garbinti žmones kaip dievus (plg. Apd 14, 11). Verčiau įsiklausykime į mistikės ses. Trejybės Marijos, apie kurią daugiau sužinosime šiame numeryje, užrašytus vidiniame pokalbyje išgirstus Jėzaus žodžius: „Šventumas – tai leisti man gyventi jūsų viduje; aš pats tai įvykdau jumyse. Tai reiškia atiduoti man jūsų žmogiškumą, kad aš vėl gyvenčiau tarp jūsų.“ Žmogaus pašaukimas be galo kilnus – atspindėti Dievo veidą, tik kartais pamirštame, kad ne mes esame šviesos šaltinis. „Daugiau pasitikime savo veikimu nei dieviškąja malone“ (kun. Guillaume de Menthière). Apaštalai Petras ir Paulius gali puikiai pamokyti, kaip būti tiesoje Dievo akivaizdoje.
Ilona Valujevičienė
