Kristus ir jo mokiniai kelyje į Betaniją

Dailininko Henrio Osavos Tanerio (Henry Ossawa Tanner, 1859–1937) kūrinys „Kristus ir jo mokiniai kelyje į Betaniją“ (1903–1904, saugomas Orsė muziejuje Paryžiuje) religinių paveikslų kontekste atrodo neįprastai dėl išskirtinai laisvos, neužbaigtumo įspūdį sukuriančios tapysenos, naktinės scenos vaizdo ir itin reto paties siužeto pasirinkimo. Tad klausdami, ką ir kaip dailininkas čia pavaizdavo, pamėginkime pasigilinti į kūrėjo biografiją, XX a. pradžios dailės kontekstą ir paties kūrinio struktūrą bei jo kuriamą prasmę.

Dailininko kelias į pripažinimą

Henris Osava Taneris meno istorijoje dažniausiai pristatomas kaip pirmas afroamerikiečių tapytojas, pelnęs tarptautinį pripažinimą. Jo kilmės akcentas nėra atsitiktinis. Jis pabrėžia dailininkui jautrų jo rasinės tapatybės aspektą, taip pat ir sociokultūrinį XIX a. JAV kontekstą su gaja rasine diskriminacija bei stigmatiniu tamsiaodžių vertinimu. Gimęs Pitsburge, užaugęs amerikietiškoje kultūroje, dailės studijas baigęs Pensilvanijos dailės akademijoje (1879–1885), o nuo 1891 m. persikėlęs į Europą bei pažinęs demokratiškesnę Paryžiaus meninę aplinką, dailininkas konstatavo, kad Amerikoje jis visada bus „negras menininkas“, o Paryžiuje odos spalva nėra tokia svarbi. Čia jis gali jaustis pirmiausia menininku ir yra vadinamas afroamerikiečiu. Paryžius suteikė jam atokvėpį ne tik nuo rasinės įtampos, bet ir dovanojo tarptautinį pripažinimą. Henrio Osavos Tanerio paveikslas „Danielius liūtų duobėje“ 1896 m. buvo priimtas į Paryžiaus Saloną, o kitais metais šiame Salone eksponuotas jo „Lozoriaus prikėlimas“ apdovanotas trečiojo laipsnio medaliu; jį įsigijo Prancūzijos vyriausybė. Atvykėliui svetimtaučiui tai buvo didelis pasiekimas, įvertinimai už religinio turinio kūrinius pasipylė ir jo gimtojoje šalyje (Filadelfijoje, Niujorke, Sent Luise, Čikagoje, San Fransiske) vykusiose meno parodose. Susidomėjimą dailininko kūriniais žadino novatoriškos ir modernios biblinių temų traktuotės, grįstos ne pažodiniu Šventojo Rašto teksto iliustravimu ar įsigalėjusiomis vaizdavimo schemomis, bet savarankiškais plėtojamų tiesų apmąstymais. Kūrinių vizualinė raiška išsiskyrė ir naujumu. Į religinio turinio kūrinius jis integravo tuomet naujų simbolizmo ir impresionizmo meno krypčių bruožų. Todėl jo kuriamos scenos prisipildė simbolizmui būdingos paslapties, nežinomybės jaudulio, o kartais žiūrovo akį traukė žaižaruojančiomis impresionistinėmis spalvomis ar šiurkščiu potėpiu, suteikiančiu vaizdui abstraktumo.

Dailininko susidomėjimas religinėmis temomis nebuvo atsitiktinis. Jis augo religingoje šeimoje. Tėvas Bendžaminas Takeris Taneris (Benjamin Tucker Tanner) buvo Afrikiečių Metodistų Episkopalinės Bažnyčios vyskupas, o mama Sara Elizabetė Taner (Sarah Elizabeth Tanner) – šios metodistų denominacijos misionierė ir religinė lyderė. Šeimoje įdiegtos vertybės tapo jo kūrybinės veiklos pamatu. Menininkas savo paveikslais išreiškė tarnystę Dievui, kūrė vaizdines Šventojo Rašto interpretacijas. Tačiau tai vaizduoti pasirinko ne iš karto. Pradžioje dailininkas daugiausia tapė buitines juodaodžių gyvenimo scenas, jų kasdienybę. Tik 1896 m. apsisprendęs pakeisti temų lauką, laiške tėvams rašė apie iki tol buvusį dvasinį aklumą ir įvykusius pokyčius. Paryžiaus Salone eksponuoto „Lozoriaus prikėlimo“ įvertinimas jam atrodė tarsi teisingo pasirinkimo patvirtinimas.

Paveikslo turinys ir kontekstas

Tarp nuo 1896 m. sukurtų religinio turinio kūrinių matome ir paveikslą „Kristus ir jo mokiniai kelyje į Betaniją“ (1903–1904, šio „Magnificat“ numerio viršelyje pateikiamas jo fragmentas). Paveikslas nėra vienas ryškiausių ir labiausiai įvertintų ar pripažintų Henrio Osavos Tanerio kūrybos pavyzdžių, tačiau savitai įdomus ir reikšmingas. Kaip ir daugeliui kitų kūrinių, šiai kompozicijai siužetą dailininkas pasirinko savarankiškai, tai nebuvo užsakytas ir konkrečiai institucijai ar asmeniui skirtas kūrinys. Tad ką gi čia dailininkas pavaizdavo?

Biblijoje ieškodami tiesioginės nuorodos į Kristaus naktinę kelionę drauge su mokiniais į Betaniją, galime šiek tiek nusivilti, nes tokio teksto nerasime. Šventajame Rašte Betanija minima kaip vieta, kur gyveno Jėzaus bičiuliai Marija, Morta ir Lozorius. Tai vieta, kur Kristus atėjęs į jų namus buvo išgirstas ir „Marija, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių“, o Morta gavo pamoką dėl pasirinkimo: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno.“ Betanijoje įvyko vienas iš Kristaus stebuklų – Lozoriaus prikėlimas iš numirusių. Šventajame Rašte minimas ir Simonas Raupsuotasis iš Betanijos, pas kurį viešėjo Jėzus. Galiausiai tai buvo vieta, kur Kristus ruošėsi Didžiosios savaitės įvykiams. Visi šie reikšmingi momentai įvyksta pačioje Betanijoje, tačiau nieko išskirtinio nerašoma apie įvykius kelyje į Betaniją, nebent prisimintume figmedžio prakeikimą, bet akivaizdu, kad dailininkas vaizduoja ką kita. Nedidele užuomina į tai, ką matome kūrinyje, galėtų būti įžengimo į Jeruzalę epizodas, apie kurį Evangelijoje pagal Morkų rašoma: „Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs, – kadangi buvo jau vakaro valanda, – jis su Dvylika išėjo į Betaniją“ (Mk 11, 11). Tačiau pati kelionė nutylima, ir dailininkas mėgina ją įsivaizduoti. Galbūt Kristus ir jo mokiniai sutiko praeivių, o vienas iš jų galėjo būti piemuo su ožkų banda, regimas tamsos apgaubtame Jeruzalės apylinkių kraštovaizdyje. Piemuo, atpažinęs Kristuje didįjį Mokytoją, sustoja ir uždėjęs ranką ant krūtinės pagarbiai nusilenkia. Kūriniu tarsi klausiama, ar mes atpažintume Kristų kasdieniame ir, atrodytų, nereikšmingame mūsų gyvenimo epizode. Tikėtina, kad tai galėjo būti vienas iš dailininko regėjimų kontempliuojant Biblijos pasakojimus, nes, apibūdindamas savo kūrybos vaizdinius, jis dažnai kalbėjo apie vizijas. Tad ši dailininko vizija nukelia mus į biblinius Kristaus laikus, į tamsoje skendintį Betanijos apylinkių peizažą, sužadinantį jusles, nes tamsoje negalėdami pasikliauti vien tik regėjimu, užaštriname kitus pojūčius, įsiklausome ir galbūt išgirstame tai, ko įprastai nematytume ir negirdėtume. Ar girdime ir atpažįstame Kristų?

Apie šį savo kūrinį pats dailininkas yra rašęs: „Aš rėmiausi tradicija, kad Kristus niekada nenakvojo Jeruzalėje, bet baigiantis dienai išėjo į Betaniją… Nutapiau besileidžiantį mėnulį mėlyname danguje virš Kristaus ir keturių jo mokinių, einančių keliuku… O dešinėje – grįžtantį piemenį su savo juodų ožkų banda.“ Dailininko kūrybos tyrinėtoja Dženifer Harper (Jennifer J. Harper) šią informaciją papildo įžvalga, kad jo tėvas Bendžaminas Takeris Taneris teologinėse paskaitose taip pat yra akcentavęs naktinį Jėzaus ir jo mokinių grįžimą į Betaniją, tad šio kūrinio temos pasirinkimas gali būti pagrįstas tėvo pamokslų įtaka. Minėtina ir tai, kad nakties vaizdai buvo dažnas dailininko religinių ir emocionaliai paveikių scenų motyvas. Tai sietina ne tik su simbolizmo dailėje išaukštintu nakties paslaptingumu, bet ir su dailininko rasinės tapatybės traumine patirtimi, siekiančia vergovės laikus, kai vergams buvo draudžiama skaityti Bibliją ir rengti pamaldas, tad jie pasinaudodavo tamsa religinėms praktikoms atlikti. Tai nebuvo Henrio Osavos Tanerio gyvenimo realybė, tačiau labai netolima praeitis, gyva jo šeimos atmintyje ir įgavusi ypatingą vizualinės išraiškos jėgą šiame religiniame noktiurne.

Doc. dr. Aušrinė Kulvietytė-Cemnolonskė

• «
• »