Zarasų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos Paveikslas

Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia garsėja didžiojo altoriaus Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu Jėzumi paveikslu ir prie jo išmelstomis malonėmis. Tai kadaise platesniu mastu gerbtas ir iki šiol parapijos branginamas, bet kitiems mažai žinomas Švč. Mergelės atvaizdas. Ilgos šio paveikslo istorijos pradžia miglota, o nuo 1610 m. besitęsiančioje jos dalyje aptinkama ne tik Zarasų parapijos, bet ir vyskupijos, Vilniaus, Lietuvos ir visuotinės Bažnyčios paliktų ženklų.

Juos pastebėti leido šio Dievo Motinos atvaizdo restauravimo metu atsiskleidusios paties kūrinio ypatybės bei jo istorijos detalės. Neseniai į savo (kartu su kitais dviem) atnaujintą didįjį altorių sugrįžęs ant medžio plokštės nutapytas Zarasų bažnyčios Švč. Mergelės paveikslas svariai papildė senų, meniškų ir pamaldumo tradicijai svarbių Marijos paveikslų – dauguma jų tinkamai restauruoti tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę – grupę. Ne kartą nukentėjusio, įvairiai tvarkyto paveikslo ir jo priklausinių restauravimas – brangus, laikui imlus ir itin kvalifikuoto darbo reikalaujantis procesas. Bet Zarasų klebonas Vydas Juškėnas ir parapija, globojant Panevėžio vyskupui Linui Vodopjanovui OFM bei remiant Kultūros paveldo departamentui, tam ryžosi. 2023–2024 m. dirbo specialistų komanda: paveikslą restauravo Jūratė Derkintienė, jo aptaisus – Rimvydas Derkintis, votus – Lauryna Kiškytė, rėmus – Restauratorių gildija (vadovė Lina Katinaitė), technologinius tyrimus atliko Dalia Panavaitė ir Rapolas Vedrickas, istorinius-menotyrinius – šių eilučių autorė.

Yra žinoma, kad ankstesnė aptariamojo Marijos atvaizdo vieta buvo Vilnius, o į Zarasų bažnyčią jis pateko šią šventovę dažymu, altoriais ir paveikslais išpuošusio vyskupo Abraomo Vainos dėka. Tai galėjo nutikti 1630–1649 m., jam esant Vilniaus vyskupu, bet, manoma, įvyko anksčiau, kai 1611–1626 m. A. Vainos rūpesčiu paveikslas buvo atnaujintas po Vilnių ištikusio gaisro ir papildytas lotyniškai įrašyta žinia apie stebuklingą jo išlikimą tos nelaimės metu. Įrašas skelbia: „1610 metų po Mergelės Gimdymo liepos 1 dieną visa ryjanti liepsna, naikindama visą Vilniaus miestą, pilį ir šventuosius pastatus, mane, buvusį ant sienos, Aukščiausiojo Dievo paliepimu, paliko nepaliestą, kad byločiau būsimoms kartoms.“

Zarasų bažnyčios koliatoriais ilgai buvo Vilniaus vyskupai, o XVII a. I pusėje šią šventovę daugelį metų globojo vyskupai Vainos – iš pradžių Benediktas, vėliau jo sūnėnas Abraomas. Dovanojimo faktas ir įraše minima siena (ne bažnyčia ar altorius) leidžia spėlioti, kad Švč. Mergelės paveikslas galėjo kaboti su Vainomis susijusioje vietoje ir net būti kurio iš jų užsakytas. Mat abu šie būsimi vyskupai buvojo (Benediktas 1577–1580 m. mokėsi, Abraomas 1598 m. trumpiau tobulinosi) Romoje, o dabartinio zarasiškio Marijos paveikslo, nors, manoma, nutapyto Lietuvoje, kilmė susijusi su Švč. Mergelės atvaizdu iš Romos.

Šis atvaizdas – tai Liaudies Švč. Mergelė Marija (Santa Maria del Popolo) iš to paties titulo bažnyčios, esančios aikštėje tokiu pat pavadinimu. Joje stovi ir dar dvi Marijai skirtos bažnyčios, bet mums svarbi Santa Maria del Popolo šventovė šalia to paties pavadinimo senųjų Romos miesto vartų. Ji pirmoji pasitiko iš Šiaurės, tad ir iš mūsų kraštų, atvykstančiuosius į Romą ir paskutinė išlydėjo išvykstančiuosius. Numanoma, kad ją lankė ir jos didžiajame altoriuje esančiam Švč. Mergelės atvaizdui lenkėsi ir būsimieji vyskupai Vainos. Šio atvaizdo autorius Filipas Ruzutis (Filippo Rusuti) ir nutapymo XIII a. pab. data paaiškėjo neseniai, 2017–2018 m. paveikslą restauruojant. Kaip ne vienas garsus stebuklingas Marijos atvaizdas, jis irgi, pasak legendos, laikytas sukurtu šv. Luko ir jau Renesanso epochoje sulaukė tapytų ir raižytų kartočių. Zarasų bažnyčios paveikslas yra šio romietiškojo Liaudies Švč. Mergelės Marijos atvaizdo kopija. Kaip buvo įprasta, ji nutapyta ne pagal originalą, o pagal jį iš esmės atkartojantį, bet savo epochos stilistika pakoreguotą Džovanio Batistos Kavaljerio (Giovanni Battista Cavalieri) XVI a. II pusėje sukurtą raižinį.

Zarasuose gerbiama Marijos atvaizdo iš Romos kartotė nutapyta XVI a. pabaigoje ar vos įžengus į XVII a. – tuomet, kai Katalikų Bažnyčia daug dėmesio skyrė pamaldumui Švč. Mergelei stiprinti ir jos atvaizdų gerbimo tradicijai. Skatintas senų, malonėmis garsių Marijos atvaizdų piligriminis lankymas, kurtos ir platintos jų kopijos. Iš maloningųjų Romoje esančių atvaizdų tuo itin išsiskyrė Švč. Mergelės Marijos Snieginės ikona, pagal Santa Maria Maggiore šventovę, kurioje ji saugoma, dar vadinta ir Didžiąja Švenčiausiąja Mergele. Jos kopijos paplito ir Lietuvoje (garsiausia – stebuklingasis Šiluvos Dievo Motinos paveikslas). Vis dėlto ankstyviausi mūsų šalies Marijos Snieginės paveikslai dešimtmečiu kitu vėlesni už Zarasų bažnyčios paveikslą. Tad jis – bene seniausia garsaus Švč. Mergelės Marijos paveikslo iš Romos kopija, žyminti jų gerbimo mūsų šalyje pradžią. Kita vertus, šioje katalikiškos kultūros praktikoje Marijos Snieginės paveikslų kūrimas ir gerbimas Lietuvoje užėmė svariausią vietą, o Liaudies Švč. Mergelės Marijos atvaizdo kopijos neišpopuliarėjo. Išliko tik aptariamasis Zarasų ir Kurklių Šv. Jurgio bažnyčioje saugomas šimtmečiu vėlesnis paveikslas. Paradoksalu, o gal dėsninga, kad kurkliškis atvaizdas jau XVIII a. pervadintas Marija Sniegine.

Zarasų bažnyčios Švč. Mergelės paveikslas svarbus ir dėl Lietuvoje beveik neaptinkamos įdomios ikonografijos. Kaip ir originale iš Romos, jame Švč. Mergelė pavaizduota iki pusės, kaire ranka apglėbusi toje pusėje sėdintį Vaikelį Jėzų, dešinę priglaudusi prie krūtinės; Marija apsisiautusi maforijumi, ant jo ties petimi ir kakta švyti žvaigždės. Jėzus dešine rankute laimina; jis vienplaukis, basas, dėvi sujuostą tunikėlę ir apsiautą. Šie bruožai atitinka tipišką bizantišką tradiciją tęsusių viduramžiškų Dievo Motinos Kelrodės (Hodegetria) atvaizdų ikonografiją. Tačiau yra ir bruožų, perimtų iš Švč. Mergelės Meilingosios (Eleusa) ikonografijos. Šiai ikonografijai (pvz., Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos paveiksle) būdingi suglausti Marijos ir Jėzaus, apkabinusio mamos kaklą, veidai. Mūsų atveju tarpusavio švelnumas perteiktas santūriau. Veidai tik priartinti (Zarasų paveiksle labiau), Marijos galva tik palenkta link Jėzaus (Romos atvaizde labiau), bet didelį artumą perteikia rankų kontaktas: Vaikelis kairiąją plaštaką padėjęs ant mamos plaštakos ir apkabinęs jos nykštį. Taip arba kitaip suliestos rankos, kuriančios jautrią Marijos su Vaikeliu atvaizdų atmosferą, būdingos ne tik minimam romietiškajam, bet ir kai kuriems kitiems XIII a. Italijos meistrų Švč. Mergelės atvaizdams. Jie ženklina poslinkį apmąstyti ir išjausti ne tik Jėzaus dieviškumą, bet ir jo žmogiškumą. Pagal šią epochinę tendenciją ir Dievo Motinos atvaizde iš Santa Maria del Popolo bazilikos susieta skirtinga ikonografija. Tai padaryta originaliai, derinant dieviškojo ir žmogiškojo Jėzaus atvaizdo bruožus, rimtį, orumą ir subtilų švelnumą. Kadangi kairėje Vaikelio rankoje nėra Rašto ar valdžios simbolio, itin išryškintas laiminimo dešine ranka gestas: Kelrodės atvaizduose Marijos dešinė plaštaka nukreipta Jėzaus figūros link, o čia ji rodo tiesiai į laiminančią Vaikelio ranką.

Vyskupo A. Vainos pastatydintą didįjį altorių papuošęs jo padovanotas Švč. Mergelės Marijos paveikslas tebėra pagerbtas didžiojo altoriaus centre. Išsamesnę paveikslo istoriją, kurioje susipina ryškaus ir apsilpusio atvaizdo gerbimo, jo ir jo aplinkos pokyčių bei atkūrimo periodai, šį kartą atidėkime į šalį. Bet būtina paminėti, kad šis Marijos atvaizdas Zarasuose greitai išgarsėjo, jau iki XVII a. vid. jam paaukotos karūnos, netrukus – aptaisai; be kitų maldininkų, jį ėmė lankyti iš Daugpilio jėzuitų atvedamos procesijos, po pertrūkio ėjusios ir XVIII amžiuje. 1875–1876 m. jau gerokai pertapytam paveikslui padaryti už jį daug didesni puošnūs dabartiniai rėmai, tarp paveikslo ir rėmų nutapyti „angelų chorai“, pridėtas mėnulio ragas. Paveikslas vėl naujintas 1972 m., jo apvadas su angelais pakeistas nauju, bet technikos ir meniškumo prasme menkaverčiu tapiniu. Dabartinio restauravimo metu jis pakeistas lygiais aksomo plotais, leidžiančiais išryškėti senajam Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu Jėzumi paveikslui. Iš dalies jį slepia vėl uždėti, tačiau jau ketvirtą šimtmetį integralia atvaizdo dalimi esantys meniškai ornamentuoti aptaisai. Restauruojant nustatyta, kad dalis pirminės paveikslo tapybos neišliko – ji buvo atkurta po 1610 m. gaisro, bet atsidengė ir autentiškų gero meistro nutapytų vietų. Jau Vilniaus gaisre arba vėliau Švč. Mergelės veidas nukentėjo, tad liko be subtiliųjų niuansų, gal ir dėl to dabar jis liūdnas. O originalumo nepraradęs giedras, besišypsantis Jėzaus veidas jau penktą šimtmetį, jei pajusime, šviečia viltimi.

Dr. Regimanta Stankevičienė

• «
• »