Tobito knyga

Kaip Juditos, taip ir Tobito knyga sukrečia skaitytoją, kuris iš Biblijos nuo pradžios iki pabaigos tikisi tik rimtų ir patikrintų dalykų. Joje pasakojama, kad Tobitas miršta sulaukęs 112 metų (Tob 14, 1–2, ilgoji versija) arba net 158 metų (14, 11, trumpoji versija graikų kalba). Jaunystėje jis patyrė Izraelio nepriklausomybės paskelbimą Jeroboamo I laikais (1, 4; apie 925 m. pr. Kr.); valdant Salmanasarui buvo ištremtas iš Galilėjos į Ninivę (1, 2. 10; 727–722 m. pr. Kr.), nors jo gimtinė Galilėja jau 733 m. pr. Kr. buvo sunaikinta Tiglat Pilesero III. Tobitas tampa keliaujančiu prekybininku Salmanasaro valdymo laikotarpiu, jį persekioja jo „sūnus“ Sanheribas (Sargonas II?) ir jis vėl atgauna malonę Asarhadono valdymo laikotarpiu, tarpininkaujant Tobito sūnėnui, garsiajam Achikarui (1, 21–22). Kaip Juditos knygoje, taip ir šioje istorijoje pasakojama ne sausai, bet gyvai ir įkvepiančiai.

Knygos struktūra ir turinys

Mokslininkai bandė tarsi chirurgai suskaidyti Tobito knygą į atskirus redagavimo sluoksnius, tačiau tai nėra tikslinga, atsižvelgiant į knygos perdavimo tradiciją ir literatūrinį žanrą. Abu šie aspektai yra lemiami vertinant Tobito knygos kilmę ir atsiradimo istoriją.

Jei praleistume prologą (1, 1–2), pastebėtume, kad Tobito knyga aiškiai suskirstyta į tris dalis.

Ⅰ. Dvi nesusijusios krizinės situacijos dviejose skirtingose vietose: Tobitas praranda regėjimą, o Sara, Raguelio duktė, tampa demonų auka – šie nužudo jos vyrus vestuvių naktį (1, 3 – 3, 17).

Ninivė (1, 3 – 3, 6): Tobitas pasakoja apie pavyzdingą savo, kaip izraelito, gyvenimą: jis ištikimas Jeruzalės šventyklai, tapęs tremtiniu – ištikimas Torai (ritualinis švarumas ir išmaldos), bet apanka, palaidojęs savo tėvynainį. Pasakojimas baigiasi neviltinga, bet labai nuoširdžia malda.

Ekbatana (3, 7–15): Sara, Raguelio duktė, apkaltinama nužudžiusi savo vyrus, nes jie mirė vestuvių naktį. Skaitytojas sužino, kad kaltininkas yra demonas Asmodėjus. Sara apie tai nieko nežino ir tuo pačiu metu, kaip Tobitas, iš visos širdies meldžiasi.

Angelas Rapolas (Rafaelis) perduoda Dievui maldas (3, 16; plg. 12, 12. 15); paskui jis siunčiamas išgydyti Tobito ir Saros (3, 17; žr. 12, 14).

II. Dviejų krizinių situacijų išsprendimas, abiem atvejais susijęs su tais pačiais asmenimis (Rapolu, Tobiju) ir tokia pačia pagalba (žuvies tulžimi) (4, 1 – 13, 18).

Tobitas siunčia sūnų Tobiją į Ragoją Medijoje, kad šis atsiimtų sidabru investuotas lėšas (1, 14–15; 4, 1–2. 20–21) ir išdėsto sūnui moralinius principus (4, 3–19). Tobijas sutinka kelionės draugą, kuris yra ne kas kitas kaip angelas Rapolas (žr. 3, 16–17), dar žinomas kaip Azarija, didžiojo Hananijos sūnus. Tobito žmona priekaištauja vyrui, kad jis dėl pinigų kelia pavojų sūnui (5, 18–20), bet Tobitas pasitiki Tobijo globėju angelu (5, 22).

Keliaudamas iš Ninivės į Ekbataną Tobijas sugauna žuvį, kurios tulžis turi gydomųjų galių, – tai jam atskleidžia Rapolas (6, 1–9). Jis papasakoja ir apie giminaitę Sarą (žr. Pr 24), apie jos sunkumus ir būdą, kaip juos įveikti. Tobijas iš karto įsimyli ją (6, 10–19).

Ekbatanoje Tobiją ir Rapolą priima Raguelis (7, 1–8). Tobijas paprašo jo dukters rankos ir sudaroma vedybų sutartis (7, 9–14). Sara bijo dėl Tobijo gyvybės (7, 15–17), bet žuvies vaistas suveikia (8, 1–3). Tobijas ir Sara pasimeldžia (8, 4–8) ir nepatiria jokių nesklandumų vestuvių naktį. Saros tėvas, kuris jau buvo iškasęs kapą savo aštuntam žentui, jį vėl užkasa (8, 10–18). Raguelis nusprendžia 14 dienų švęsti pagaliau sėkmingas vienintelės dukters vestuves ir palieka Tobijui pusę savo turto (8, 19–21). Tačiau šis uždelsimas kelia nerimą Tobitui ir Anai – vienų šventė tampa kitų gedulu (10, 1–7; žr. 2, 6 [Am 8, 10]; Est 9, 22). Galiausiai Tobijas palieka Raguelį (10, 7–14).

Tobijas ir Rapolas grįžta į Ninivę. Tobitas atgauna regėjimą, jo akis patepus tos pačios žuvies tulžimi (11, 10–13). Uošviai priima Sarą (11, 16–18). Ateina laikas atsilyginti Azarijai, kuris atskleidžia savo tikrąją tapatybę ir daugiau papasakoja apie dangiškąją hierarchiją ir regėjimus. Prieš pasitraukdamas jis įsako užrašyti šį nuotykį (12, 20). Tobitas melsdamasis deklamuoja psalmę, kurioje šlovinami didingi JHVH darbai ir dangaus Jeruzalės atkūrimas (13, 1–18).

Ⅲ. Epilogas (14, 1–15).

Paminima apie Tobito mirtį (14, 1–2), cituojami jo paskutiniai žodžiai (14, 3–11): Ninivė bus sunaikinta, kaip pranašavo Nahumas (trumpoji versija) arba Jona (ilgoji versija). Jeruzalė taip pat bus sunaikinta (plg. 13, 16–18), bet vėl atstatyta. Po motinos mirties Tobijas persikelia į Ekbataną pas Raguelį ir ten su džiaugsmu išgirsta apie Kserkso įvykdytą Ninivės sunaikinimą ir niniviečių ištrėmimą (14, 12–15).

Knygos perdavimas

Kumrane buvo rasti keturi aramėjiškų šios knygos ritinių fragmentai ir vienas hebrajiško ritinio fragmentas. Septuagintoje pateiktos trys teksto versijos: trumpoji, ilgoji ir mišri versija. Trumpąją versiją kritikai laikė priimtinesne, bet Kumrane rasti fragmentai suteikė didesnį svorį ilgajai versijai. Vulgatoje esanti versija yra iš Vetus Latina (senesnio vertimo į lotynų kalbą), kurį Jeronimas peržiūrėjo remdamasis aramėjišku rankraščiu; taip atsirado tekstas, kuris skiriasi nuo visų kitų versijų. Ši versijų gausa rodo, kad Tobito knygos tekstas buvo populiarus, tačiau ir atviras įvairiems pakeitimams. Todėl šiandien sunku, jei ne neįmanoma, atkurti originalų tekstą.

Tobito knygos literatūrinis žanras

Šioje knygoje pasakojama apie žydų gyvenimą diasporoje, todėl kaip ir Pradžios knygos 37–50 skyriai, Esteros knyga ar Danieliaus 2–6 skyriai, ji priskiriama „diasporos pasakojimų“ žanrui. Tačiau, skirtingai nuo kitų tokio pobūdžio pasakojimų, šis veikalas stipriai paveiktas helenizmo, nors iš pradžių buvo parašytas aramėjiškai. Šis žanras priklauso liaudies literatūros rūšiai (fikcinei kelionių literatūrai), kurios pagrindinės temos yra egzotiškos kelionės, stebuklai, lytinis gyvenimas ir nusikaltimai. Priešingai nei rimtoji literatūra (tokia kaip Homero ar Atėnų dramaturgų kūriniai), šie veikalai savo laikais neturėjo kanoninio statuso ir galėjo būti nuolat perrašomi ir bet kaip pagražinami.

Klausimas dėl Tobito knygos kilmės

Nors dėl pirmiau išdėstytų priežasčių neturime galimybės susipažinti su originalia Tobito knygos versija, vis dėlto galima daryti prielaidas apie šios knygos atsiradimą. Tobito knyga greičiausiai buvo parašyta aramėjiškai tarp III a. pr. Kr. vidurio – II a. pr. Kr. vidurio; tuo metu dar nebuvo pastebima jokios žydų ortodoksų opozicijos helenizmui. Vertimas hebrajų kalba, kurio pėdsakai rasti Kumrane, galėtų būti datuojamas augančio nacionalizmo laikotarpiu – II a. pr. Kr. pabaiga (toks perėjimas nuo aramėjų prie hebrajų kalbos užfiksuotas ir Danieliaus knygoje). Tobito knygą galima laikyti siekio suderinti aramėjų-žydų kultūrą ir helenizmą rezultatu (tai liudija, pavyzdžiui, išminčiaus Achikaro įtraukimas į žydų bendruomenę; 1, 21–22; 11, 18; 14, 10). Asirų karininko Achikaro romanas, parašytas apie VII a. pr. Kr., buvo skaitomas žydų bendruomenėje Elefantinoje (Asuane), Achemenidų Egipte (ir patyrė dar įvairesnę perdavimo tradiciją nei Tobito knyga).

Remiantis užuominomis pačioje istorijoje, Tobito knygos kilmės negalima sieti su trimis regionais: Judėja (nes Jeruzalė pasakojime atrodo nepasiekiama), Mesopotamija ir Persija (nes jų geografinis vaizdavimas gana painus) ir Egiptu (nes ten į tremtį išsiunčiamas Asmodėjus). Galima manyti, kad knyga atsirado Sirijoje arba Finikijoje, nors tam nėra jokių tikrų įrodymų. Paralelės su 42 psalmės tekstu leistų manyti, kad Tobitas buvo iš Samarijos kilęs žydas. Gal autorius gyveno diasporoje Galilėjoje, centrinėje Sirijoje ar šiaurinėje Transjordanijoje?

Temos ir klausimai

Tobito knyga atskleidžia, kad ortodoksinę teologiją galima pateikti linksmai ir kad tikėjimas ir humoras vienas kitam neprieštarauja. Tai nėra naivi istorija – tiek autorius, tiek skaitytojai suprato joje esančius anachronizmus; veiksmas nuolat paaštrinamas dramatiška ironija. Šioje nedidelėje linksmoje knygoje Tobitas ir jo šeima pateikiami ir sukarikatūrintai, ir kaip ortodoksinio judaizmo paveikslas. Čia atsispindi nuo senovės laikų būdingas žydų tradicijos bruožas – gebėjimas pačias svarbiausias tradicijas pateikti juokaujant, tačiau dėl to jų neatsisakant, o vis tiek laikant jas tapatybės pagrindu.

Istorija, kurią deuteronomistai aprašė su dideliu rimtumu, čia perteikiama kaip gausus personažų, datų ir scenų šaltinis – juos galima visaip derinti ir keisti. Biblinė istorija ir visa hebrajų Biblija naudojama kaip šaltinis: patriarchai, Jobas, pranašai, Ezra ir Nehemijas. Galima kalbėti apie „naratyvinę egzegezę“; Tobito knyga yra lyg biblinis žaidimas, kuris nuolat išbando savo skaitytojus („Atspėk, ką turiu omenyje!“). Tai yra svarbiausias tokių knygų kaip Tobito, Juditos ir galbūt Esteros bei Jonos, indėlis. Jos rodo, kad Dievas veikia per žmonių istorijas.

Kun. Linas Šipavičius

 

• «
• »