01
07 /
2026
Koheleto knyga yra stebinanti knyga. Jos įkvėpimo ir įtraukimo į Šventojo Rašto kanoną klausimas intriguoja skaitytoją, ieškantį Biblijoje Dievo veido, Dievo žodžių, Dievo meilės apraiškų. Pagal Koheleto knygą Dievas yra didysis Nepažįstamasis, knyga neįvardija jo Jahve, tik Elohim — jis nėra Sandoros Dievas, kuris apsireiškė Izraeliui žodžiais ir darbais. Dievas šioje knygoje yra tik paslaptingas ir nesuvokiamas Nežinomasis, kuris nulemia žmogaus gyvenimą ir likimą pasaulyje. Todėl, nors autorius ragina laikytis Dievo įstatymo, atrodo, kad su tuo Dievu jis neturi gyvo santykio.
Koheleto knygos autorius yra bevardis. Lietuviškame ekumeniniame vertime „Mokytoju“ verčiamas žodis Kohelet, kuris turi ryšį su daiktavardžiu Kahal – „su[si]rinkimas“, „bendrija“ (dėl to Septuagintoje jis yra vadinamas „Ekleziastu“). Pagal žydų tradiciją karalius Saliamonas, kuris garsėjo išmintimi, jaunystėje parašęs Giesmių Giesmę, brandžiame amžiuje – Patarlių knygą, o senatvėje parašė Koheleto knygą – nusivylusio pagyvenusio žmogaus apmąstymus. Apie šią jam priskiriamą autorystę yra aiški užuomina knygos pradžioje. Tačiau atsižvelgiant į kalbą ir turinį aiškėja, kad knyga turėjo būti parašyta po grįžimo iš tremties, tarp V ir II a. pr. Kr.
Knyga neturi labai aiškios sąrangos ir nuoseklaus dėstymo. Skaitytojui susidaro įspūdis, kad pagrindinė Koheleto mokymo mintis jau išsakyta pirmo skyriaus antroje eilutėje ir yra patvirtinta pabaigoje:
Rūkų rūkas! – sako Koheletas. –
Rūkų rūkas! Visa yra rūkas! (Koh 1, 2; 12, 8)
Autorius liudija, kad visą gyvenimą jis ieškojo išminties. Jis mano, kad išmintis turi šiek tiek vertės, nes įgalina apdairiai elgtis: „Išmintingas turi akis kaktoje, o kvailasis grabaliojasi tamsoje“ (Koh 2, 14). Išmintis, anot jo, padeda žmogui daugiau, negu dešimt galiūnų gali padėti miestui (Koh 7, 19). Vis dėlto nauda, kurią teikia sveikos nuovokos kupina išmintis, yra abejotina (Koh 2, 12–23; 4, 7–8), nes su per didelį triūsą įgyta išmintimi ateina ir daugiau rūpesčių bei skausmo (Koh 1, 18). Tačiau išmintis leidžia suvokti trapaus gyvenimo ribas bei priimti visa, kas nutinka kaip neišvengiama: „Viskam yra metas […]. Laikas gimti ir laikas mirti; laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta. […] Laikas verkti ir laikas juoktis; laikas gedėti ir laikas šokti“ (Koh 3, 1–8). Nenumaldoma laiko tėkmė neša žmogų, o mirtis užbaigia ir išmintingojo, ir kvailojo gyvenimą (Koh 2, 14–17). Koheletui ji yra nugrimzdimas į Šeolą – požemį, mirusiųjų šalį, kur nėra „jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio žinojimo, jokios išminties“ (Koh 9, 9–10). Knyga baigiasi be galo gražia ir jaudinančia poema apie senėjimą ir mirtį (Koh 12, 1–7).
Dievo užmojis lieka paslaptis, kamuojanti Koheletą. Dievo išmintis tokia paslaptinga ir nesuvokiama, kad, žmogaus protu žiūrint, gyvenimas yra beprasmis. Žmogaus gyvenime viskas yra laikina – turtas, išmintis, malonumai ir triūsas yra laikini, neapčiuopiami ir negarantuoja laimės. Todėl Koheletas pataria savo mokiniams naudotis gyvenimu, kol jie dar gyvi, – džiaugtis dabartimi ir pasitikėti Dievu. Knyga moko, kad viskas yra tuštybė (hebr. hebel – migla, laikinumas), kad kvaila ieškoti absoliučios prasmės žemiškuose dalykuose, nes tikroji prasmė randama priimant gyvenimą tokį, koks yra, ir pasitenkinant mažais kasdieniais dalykais. Taigi Koheleto knygos pagrindinė prasmė yra blaivus, realistiškas žmogiškos egzistencijos, laikinumo ir mirties apmąstymas.
Gal todėl ir mums reikia paskaityti šią drąsią knygą ir įsijausti į begalinę prasmės nostalgiją, kuri kamuoja ne tik autorių, bet ir tiek daug žmonių aplink mus. Tada kyla didžiulis dėkingumas už Naująjį Testamentą – apreiškimą Dievo Sūnaus, kuris prisiėmė mūsų kūną ir mirtingumą, šitaip įprasmino visus mūsų žmogiškosios egzistencijos aspektus ir atvėrė žmonijai prisikėlimo viltį.
Ses. Benedicte Rollin RA
