15
04 /
2016
Prieš 450 metų, 1566 m. balandžio 2 d., gimė karmelitų vienuolė, mistikė šv. Marija Magdalena de Paci (Pazzi). Ji buvo kilusi iš įtakingos Florencijos patricijų Pacių giminės ir pakrikštyta Kotrynos vardu. Nuo mažumės Kotryna buvo linkusi į maldą, vienumą ir atgailą; anksti priėmusi pirmąją Komuniją, netrukus davė skaistybės įžadą. Keturiolikmetei merginai buvo parinktas jaunikis, tačiau Kotrynos tėvas, sužinojęs apie jos įžadą, leido jai tapti vienuole. Kotryna pasirinko Angelų Švč. Mergelės Marijos seserų karmeličių vienuolyną Florencijoje, nes jame buvo leidžiama kasdien priimti Eucharistiją. Pradėdama noviciatą, Kotryna pasirinko Marijos Magdalenos vienuolinį vardą.
Sesers Marijos Magdalenos dvasinis gyvenimas buvo nepaprastai intensyvus – kupinas apsimarinimo ir askezės, ypatingų mistinių patirčių (ekstazių), kartais – ir neįprastų, ekscentriškų poelgių. Būtent mistinė patirtis, kurią nuodėmklausio nurodymu užrašė vienuolyno seserys, bene labiausiai ir išgarsino šią Florencijos karmelitę. Ekstazės seserį Mariją Magdaleną ištikdavo įvairiu metu įvairiose situacijose. Ypatingomis dovanomis apdovanotai vienuolei toli gražu ne visada Dievas teikė džiaugsmą ir paguodą – penkerius metus truko ypač sunkus dvasinės sausros ir gundymų laikotarpis.
Šv. Marija Magdalena de Paci – viena didžiausių italių moterų mistikių, gretintina su savo amžininku, šv. Pilypu Nėriu, ir garsiąja pirmtake – šv. Kotryna Sieniete. Su pastarąja ją siejo ir asmeninės mistinės patirties ryšys su visuotinės Bažnyčios gyvenimo aktualijomis. Uždarai klauzūroje gyvenusi sesuo nevengė byloti pasauliui – išliko jos laiškų popiežiui, kardinolams ir vyskupams (tiesa, ne visi jie buvo išsiųsti), raginančių Bažnyčią atsinaujinti ir reformuotis.
Nepaprastos dvasinės patirtys sesers Marijos Magdalenos asmenyje gerai derėjo su kitais jos dvasinio gyvenimo bruožais – ypač su nepaprastai griežta askeze ir atgailos praktikomis. Florencijos karmelitė smerkė „prakeiktą drungnumą“ ir sakė, jog mylėti Kristų ir Bažnyčią – tai drauge pragaras ir rojus… Kita vertus, ji nesureikšmino asmeninio gyvenimo ypatingumų ir rūpinosi gerai atlikti paprastus kasdienius darbus, ėjo novicijų magistrės ir vienuolyno vicepriorės pareigas.
Marija Magdalena de Paci mirė 1607 m. gegužės 25 d., sulaukusi 41 metų. Jos beatifikacijos procesas pradėtas praėjus vos ketveriems metams. Beatifikuota 1626 m., kanonizuota 1669 m., ši šventoji liturginiame kalendoriuje minima savo gimimo dangui dieną.
Šv. Marijos Magdalenos de Paci gerbimas beveik neišėjo už jos tėvynės (Italijos) ir vienuolinės šeimos (karmelitų ordino) ribų. Vis dėlto XVII a. 2 pusėje su Florencijos Paciais tariamai besigiminiavusių didikų Pacų dėka jos kultas plito ir Lietuvoje. Tai iki šiol liudija Pacų funduotose Vilniaus Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus, Pažaislio ir Jiezno bažnyčiose išlikę šventosios atvaizdai (Pažaislyje jai dedikuota ir viena iš šoninių koplyčių). Dar vienas įspūdingas liudijimas – Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje saugomas šv. Marijos Magdalenos de Paci relikvijorius, pagamintas iš kalnų krištolo ir aukso bei puoštas deimantais, Toskanos didžiojo kunigaikščio Kozmo III Medičio dovanotas Vilniaus vyskupui Mikalojui Steponui Pacui.
Prieš 50 metų, 1966 m. balandžio 27 d., Vatikane su popiežiumi Pauliumi VI susitiko Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andriejus Gromyka. Tai buvo antras šių asmenų susitikimas – 1965 m. jie matėsi Jungtinių Tautų Organizacijos sesijoje Niujorke. Vėliau Gromyka lankėsi Vatikane 1970, 1974 ir 1975 m., o 1967 m. popiežius priėmė Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Nikolajų Podgorną. Savo ruožtu 1971 m. į Maskvą buvo nuvykęs Šv. Sosto valstybės sekretorius Agostino Casaroli.
45 minutes trukęs 1966-ųjų susitikimas Vatikane buvo pirmas popiežiaus susitikimas su tokio aukšto rango komunistinės valdžios pareigūnu. Oficialių diplomatinių santykių nepalaikančių valstybių vadovai kiekvienas siekė savo tikslų: Sovietų Sąjungai rūpėjo Šv. Sosto parama komunistų skelbiamai „kovai už taiką pasaulyje“, o popiežius, gerindamas santykius su komunistiniais režimais, norėjo palengvinti katalikų padėtį ir sumažinti Bažnyčios persekiojimus sovietinio režimo šalyse.
Gromykos vizitai Vatikane bene ryškiausiai įkūnija Nikitos Chruščiovo laikais prasidėjusį ir Leonido Brežnevo valdymo pradžioje apogėjų pasiekusį Sovietų Sąjungos ir Šv. Sosto bendradarbiavimo siekį. Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje jis atsiliepė naujų vyskupų – kompromisinių kandidatų Juozapo Matulaičio-Labuko (1965 m.), Juozapo Pletkaus (1967 m.), Liudviko Povilonio ir Romualdo Krikščiūno (1969 m.) – paskyrimais.
Prieš 300 metų, 1716 m. balandžio 28 d., mirė šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas (Grignion de Monfort) – prancūzų kunigas, pamokslininkas ir misionierius, vienas iš didžiųjų katalikiškojo pamaldumo Marijai puoselėtojų. Jis gimė 1673 m. sausio 31 d. Vakarų Prancūzijoje, provincijos notaro šeimoje. Iš pradžių mokėsi jėzuitų kolegijoje Reno (Rennes) mieste, ten susižavėjo vietos klebono pasakojimais apie jo, kaip keliaujančio misionieriaus, patirtį. Vėliau, norėdamas tapti kunigu, nukako į Paryžių – ten patyrė skurdą ir vargą, o galiausiai ir sunkią ligą. Pasveikęs buvo priimtas į vieną iš garsiausių tuometinės Prancūzijos dvasingumo centrų – Šv. Sulpicijaus seminariją. 1700 m. įšventintas kunigu, vis nerimo: tapo dominikonų tretininku, norėjo kurti Rožinio brolijas, troško darbuotis misijose ir vykti į Prancūzų Kanadą.
Nuvykęs į Romą ir išdėstęs savo troškimus popiežiui Klemensui XI, kunigas Liudvikas Marija grįžo į Prancūziją su apaštališkojo misionieriaus titulu bei įgaliojimais. Tada prasidėjo iki pat mirties trukęs vaisingiausias jo gyvenimo etapas – misijos ir pamokslavimas Vakarų Prancūzijos kaimuose, kurį vis pertraukdavo atvangos ir atsiskyrėliško gyvenimo tarpsniai. Išsekęs nuo darbo ir ligų, kunigas Grinjonas de Monforas mirė vykdydamas vieną iš misijų. Tūkstančiai vietos žmonių susirinko į jo laidotuves, o po mirties ėmė sklisti žinios apie stebuklus, vykstančius prie jo kapo. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas palaimintuoju paskelbtas 1888 m., o šventuoju – 1947 m.; liturginiame kalendoriuje jis minimas balandžio 28-ąją – savo gimimo dangui dieną.
Šiandien svarbiausios šv. Liudviko Marijos Grinjono de Monforo palikimo puoselėtojos – kelios šventojo įkurtos ar įkvėptos vienuolinės bendruomenės: kunigų misionierių sambūris, vadinamas Marijos Draugija, ir ligonių slaugai bei vargšų globai atsidėjusios Išminties dukterys, įkurtos tėvo Grinjono de Monforo dvasinės bičiulės pal. Liudvikos Marijos Trišė (Trichet). Trijose šv. Liudviko Marijos Grinjono de Monforo knygose išsakytos mintys (ypač – pasišventimo Jėzui per Mariją idėja) ir šiandien tebegyvos katalikiško marijinio maldingumo praktikose.
Liudas Jovaiša
