01
03 /
2012
Praėjusių metų spalio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošė Bartolomėjaus Estebano Murilo (Bartolome Esteban Murillo) paveikslas „Rožinio Dievo Motina“. Šįkart Mergelė Marija mus lydi pas to paties autoriaus pavaizduotą jos kilnųjį, tylųjį Sužadėtinį – šv. Juozapą.
B. E. Murilas (1617–1682 m.) buvo ispanų baroko kūdikis. Pramoko piešimo meno pas savo dėdę Chuaną del Kastilą (Juan del Castillo), o jo tėvynainis – Diegas Rodrigesas Velaskesas (Diego Rodriguez Velazquez), Ispanijos karaliaus Pilypo IV rūmų dailininkas, sudarė jam galimybes studijuoti Ticiano, Rubenso, Antonijaus van Deiko tapybą. B. E. Murilo darbai greitai susilaukė dėmesio. Tačiau kuklus, švelnus, dorybingas Murilas nepritapo rūmuose.
Potridentinėje epochoje, į kurią Murilas labai nuoširdžiai atsiliepė, Dievas vis labiau prabildavo per kasdienybę – nusileidęs į žemę Jis galėjo ir bet kurią akimirką pasibelsti į duris vargšo pavidalu ar leistis randamas puoduose, kaip šmaikštavo didžioji ispanų mistikė šv. Teresė Avilietė. Murilas nuoširdžiai stengėsi savo malda persmelktą gyvenimą įkūnyti ir gailestingumo darbais, ir savo drobėse. Gal dėl to jo kūriniai buvo tokie populiarūs tarp paprastų žmonių.
Šis ispanų menininkas, augęs Sevilijoje, būdamas jauniausias gausioje 14 vaikų šeimoje, bet vienuolikos metų likęs našlaičiu, o vėliau sukūręs šeimą ir susilaukęs 5 vaikų, anksti likęs našliu, dažnai savo žvilgsnį nukreipdavo į Šventąją Šeimą. Šv. Juozapas tikrai buvo vienas mylimų jo šventųjų.
Tačiau Bažnyčios tradicijoje šv. Juozapas ilgai skynėsi kelią, kol rado sau deramą vietą. Pirmaisiais krikščionybės amžiais daugiausia dėmesio sulaukdavo tikėjimo kankiniai, todėl net ir Juozapas, dalyvavęs Jėzaus ir Marijos gyvenime, likdavo nuošalėje. Anksčiausiai pamaldumas jam ėmė skleistis Rytuose, jo šventė Koptų Bažnyčioje egzistavo jau IV a.
Vakarų Bažnyčioje Viešpaties globėjo vardas pasirodo IX–X a. martirologuose. Kryžiaus žygių metu Šventojoje Palestinos žemėje buvo prisiminti asmenys, gyvenę ten Kristaus laikais. Nazarete buvo pastatyta bažnyčia šv. Juozapo garbei.
Europoje pirmoji bažnyčia, dedikuota šv. Juozapui, iškilo 1129 m. Bolonijoje. Ji greitai tapo svarbia šio šventojo kulto vieta. Pagarbą šv. Juozapui ir pamaldumą jam labiausiai skatino vienuoliai, kuriems Marijos ir Jėzaus globėjas Juozapas sušvito kaip ypatingas vienuolinio gyvenimo pavyzdys, tobulai praktikavęs neturto, klusnumo ir skaistumo dorybes.
Skleidžiant šv. Juozapo kultą daug prisidėjo XV–XVI a. gyvenę šventieji vienuoliai: dominikonas Vincentas Ferarietis, pranciškonas observantas Bernardinas Sienietis, jėzuitas Ignacas Lojola ir kt. Ne kartą vizijose šv. Juozapą regėjusi Teresė Avilietė vadino jį savo tikruoju tėvu ir viešpačiu, kurio globą daugybė kartų patyrė, ypač steigdama vienuolynus. Todėl ne tik pirmąjį, bet ir daugybę vėliau įkurtų vienuolynų ar bažnyčių ji patikėjo šio šventojo globai. O 1621 m. popiežiui Grigaliui XV visuotinai įvedus Juozapo šventę kovo 19 d., ir visa karmelitų vienuolija pasirinko šv. Juozapą savo globėju. Potridentinėje Bažnyčioje pamaldumas Juozapui iš Italijos ir Ispanijos plito į kitas Europos šalis.
XIX a. ypač išpopuliarėjus šv. Juozapo kultui, popiežius Pijus IX, pats labai gerbęs šv. Juozapą, 1870 m. paskelbė jį visos Bažnyčios globėju, o 1955-aisiais Pijus XII – visų darbo žmonių šventuoju globėju ir jo šventę paskyrė gegužės 1 d. Į šv. Juozapą buvo kreipiamasi įvairiais atvejais. Jis vadinamas didžiu žmogaus pagalbininku visuose dvasios ir kūno reikaluose, o ypač jo šaukiamasi mirties valandą.
Lietuvoje pamaldumas šventajam Juozapui labiau ima skleistis tik XVII a. į Lietuvą atvykus karmelitams, nors jo užuomazgų būta ir anksčiau. Pirmosios Vilniuje karmelitų pastatytos bažnyčios buvo šv. Teresės (1633–1654 m.) ir neišlikusi šv. Juozapo Sužadėtinio (1636–1668 m.). Šv. Jėzaus Globos brolija, įteisinta Vilniuje 1669 m. popiežiaus Klemenso IX privilegija, buvo ypač populiari. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 20 bažnyčių, pavadintų šv. Juozapo vardu, savo globėju ir užtarėju jį pasirinko ir Kaišiadorių vyskupija.
Veikiamas Teresės Avilietės skatinto pamaldumo, Murilas šv. Juozapą tapė daugybę kartų. Jis paliko daugiau nei 20 įvairių Šventosios Šeimos paveikslų ir nemažai drobių, kuriose pavaizduotas tik šv. Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi. Juozapą matome Jėzaus gimimo scenose, kontempliuojantį gimusį Kūdikį kartu su atskubėjusiais jį pagarbinti piemenimis ar išminčiais; ant asilėlio lydintį Mariją su Kūdikiu, bėgant į Egiptą; įvairiose Šventosios Šeimos gyvenimo scenose arba tik su Jėzumi – saugiai stovinčiu šalia Juozapo ar ant jo kelių, ar tiesiog ramiai miegančiu ant jo rankų; kiek paaugusį Jėzų Juozapas vedasi už rankos. Murilas niekada netapė Kūdikėlio tik kaip šventajam Juozapui būdingo atributo. Dažnai besiskiriantys tik nežymiomis detalėmis, Murilo paveikslai kaskart visiškai naujai suskamba atskleisdami vis kitokį slėpiningą meilės ir švelnumo, tikros tėvystės įkvėptą Juozapo ir Jėzaus santykį.
Šventieji ir Bažnyčios tėvai jau anksčiau mąstė apie tikrą, gilią, nors ir ne fizinę Juozapo tėvystę: „Dievas dėl Jėzaus Juozapui suteikė būdingą tėvo meilę, budrumą, autoritetą, kad šis galėtų deramai atlikti savo misiją: suteikė Juozapui galimybę mylėti kaip tėvui, kad šis galėtų kuo švelniausiai globoti Jėzų; davė tėvišką rūpestingumą, kad Juozapas apgaubtų Jėzų didžiausiu dėmesingumu; pagaliau davė tėvo autoritetą, kad šventojo patriarcho būtų klausoma, kad ir ko jis reikalautų, atsižvelgdamas į Išganytojo asmenį.“ (Jonas Damaskietis, gyvenęs VIII a. I pusėje)
Nors apie Juozapo tėvystę, kuri, kaip pabrėžė pal. Jonas Paulius II, „nėra biologinė, tačiau ir nėra „tariama“ ar vien „pavaduojamoji“, bet yra tikra žmogiška tėvystė, tėvo misija šeimoje“ (Apaštalinė adhortacija „Redemptoris Custos“, 21), buvo mąstyta ir anksčiau, iš tiesų ji ėmė skleistis tik XVI–XVII a., tuo pat metu itin populiarėjant ir Šventosios Šeimos paveikslams.
Būtent Murilas buvo vienas pirmųjų, laužiusių tradiciją, pagal kurią Juozapas dažniausiai būdavo vaizduojamas kaip žilabarzdis senelis. „Juozapas – vienas linksmiausių senukų, kada nors gyvenusių pasaulyje, šlovingosios Mergelės Marijos ir jos Vaikelio Jėzaus, šio didžiausio turto, sergėtojas“, – rašė šv. Bernardinas Sienietis (1380–1444 m.). Viename garsiausių šv. Juozapo paveikslų, sukurtame 1625 m., Gvidas Reni (Guido Reni) dar vaizduoja Juozapą kaip žilaplaukį senelį, su švelnia meile žvelgiantį į ant jo rankų gulintį Jėzų. Juozapo kaip senelio įvaizdis rėmėsi apokrifine literatūra, kurioje pasakojama, kad Dievui pasirinkus Juozapą tapti Marijos sužadėtiniu, šis ima atsikalbinėti sakydamas: „Aš turiu sūnų ir jau esu senas, o ji visai jaunutė.“ (pgl. apokrifinė Jokūbo protoevangelija 9, 2) „Marijos sužadėtuvių“ (1670 m.) scenoje ir Murilas yra pavaizdavęs kaip tik šį apokrifų minimą momentą. Virš šalia Marijos stovinčio Juozapo pražydusios lazdos plasnoja balandis – jo išrinktumo ženklas. Tačiau čia Juozapas nebėra senas.
Ispanijoje gyvenusi vienuolė šv. Marija de Agreda (1602–1665 m.) regėjime šv. Juozapą išvydo kaip energingą 32 metų vyrą, o žymus to meto dailininkas ir rašytojas Pranciškus Pačeka (Francisco Pacheco), Velaskeso mokytojas ir uošvis, gyvenęs Murilo gimtajame mieste Sevilijoje, 1649 m. parašė veikalą „Apie tapybos meną“, kuriame, be kitų dalykų, nurodė ir kaip turi būti vaizduojama Šventoji Šeima, taip pat ir amžių: Marija – maždaug 14, Juozapas – kiek daugiau nei 30 metų.
Tuo metu jau ir teologai vis dažniau ėmė svarstyti, kad Dievas turėjęs pasirinkti ypatingą žmogų Jėzui saugoti ir auginti. Tokį, kuris trokštų visiškai atsiduoti šiai kilniai misijai, todėl jis neturėjęs būti senas. Taigi jauno, energingo Juozapo įvaizdis formavo naują santykį ir kitokį pamaldumą šventajam Juozapui. Jaunų Šventosios Šeimos tėvų skaistus gyvenimas, saugant patį didžiausią jiems patikėtą lobį, tapo pavyzdžiu ir idealu paprastiems žmonėms, ieškantiems atramos savo kasdieniame žemiškajame gyvenime ir trokštančiais būti gerais, pamaldžiais tėvais. Taigi B. E. Murilas daug prisidėjo prie ne tik spalvomis ir linijomis išreikšto, bet ir dvasinio Juozapo paveikslo kūrimo. Jam pavyko patvirtinti Pranciškaus Pačekos žodžius, kuris savo veikale priminė, kad kartais dailininko menas labiau įtakoja sielų atsivertimą nei kunigo žodžiai.
„Magnificat“ viršelyje – aliejiniais dažais ant drobės tapytas mažai žinomas B. E. Murilo šv. Juozapo paveikslas, saugomas Prancūzijoje, Kondė muziejuje Šantiji (Conde, Chantilly). Šis nedidelio formato paveikslėlis (27×17 cm) buvo skirtas asmeniniam šeimos pamaldumui.
Čia šviesiaplaukis rudaakis Jėzus pavaizduotas stovintis ant Juozapo kelių. Juozapas jį švelniai prilaiko viena ranka, o kita pagavęs jo kojytę, lyg mokytų žengti žingsnį. Rudaplaukis ir rudaakis Juozapas šiame paveiksle atsiskleidžia kaip tikras tėvas, jie su Kūdikiu panašūs ne tik fiziškai, bet ir artimos dvasios. Juozapas pavaizduotas jam nebūdingais šviesiais drabužiais, bet tamsesniais nei Jėzaus, todėl žvelgiant į paveikslą visas dėmesys koncentruojasi į Jėzų. Evangelijose Jėzaus santykis su savo šeima nurodytas vienu iškalbingu sakiniu: „Jis buvo jiems klusnus.“ (Lk 2, 51) Bet klusnus buvo ir Juozapas. Kas kitas, jei ne jis, yra visiško klusnumo suvoktai Dievo valiai idealas?
Skirtingai nei Murilo „Pabėgimo į Egiptą“ scenose, kur Juozapas nutapytas vyriškas, energingas, pasirengęs apginti nuo visų pavojų, čia jis švelnus, jautrus, kontempliatyviai susimąstęs. Ant kelių sudėtas jo rudas apsiaustas primena tvirtą žemę, tą pagrindą, kuriuo Juozapas tapo Jėzui. Svarbus paveikslo akcentas – lelija – reiškia tyrumą, skaistumą, taip pat primena Evangelijoje minimą „laukų leliją“, kaip visiško atsidavimo Dievo malonei simbolį (Mt 6, 28 ). Murilo paveiksluose leliją dažnai laiko Juozapas, tačiau šįkart lelija Jėzaus rankose reiškia, kad skaistumas yra malonės dovana, o Jėzus – tikrojo skaistumo šaltinis.
Jonas Paulius II ragina naujai atrasti šv. Juozapą ir mus, naujojo tūkstantmečio žmones: „Ir šiandien dėl daugelio priežasčių turime pavesti šventajam Juozapui kiekvieną žmogų. (…) Tegu šventasis Juozapas būna ypatingas mokytojas tarnaujant išganingajai Kristaus misijai. Tai užduotis, kuri Bažnyčioje pridera kiekvienam ir visiems: sutuoktiniams ir gimdytojams, tiems, kurie gyvena iš savo rankų ar bet kokio kito darbo, kontempliatyviam gyvenimui pašauktiems ir pašauktiems apaštalavimui.“ („Redemptoris custos“, 31, 32)
Jolanta Stupelytė
