Besimeldžianti mergaitė

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje – italų dailininko Roberto Ferucio (Roberto Ferruzzi, 1853–1934) paveikslas „Besimeldžianti mergaitė“. Jame matome jauną, rankas maldai sudėjusią, žvilgsnį į dangų, o gal į šventą paveikslą nukreipusią ir savo mintyse panirusią mergaitę. Pajausti paveiksle pagautą nuoširdų vaikišką tyrumą nesunku net ir nesistengiant gilintis į detales. Šis vaizdas nesunkiai, instinktyviai pažadina žiūrovo empatiją, sukelia teigiamą, šiltą, gal kiek melancholišką emociją. Kūrinio kompozicija lakoniška, tačiau pasakanti ne mažiau, nei tai galėtų padaryti sudėtingas, simbolių ir ikonografinių nuorodų kupinas siužetas. Kartais jausmas įtikina labiau už detalų, logišką pasakojimą. Ar žiūrėdami į šią besimeldžiančią mergaitę nepagalvojame apie tris dieviškąsias dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę? O galbūt prisimename savo vaikystę ir naivų, bet tikrą ir nuoširdžiai gilų kreipimąsi į greta visada esantį angelą sargą?

Atrodo, kad būtent jausmu paremta savita meninė kalba pagrindė sėkmingą Roberto Ferucio kūrybinį kelią. Venecijietis menininkas Paduvos universitete baigė teisės studijas, tačiau su teisininko profesija nusprendė savo gyvenimo nesieti ir ėmėsi savarankiškai mokytis tapybos. Nepriklausydamas akademinei menininkų bendruomenei, Ferucis galėjo kiek laisviau rinktis siužetus ir juos interpretuoti, rinktis savitą braižą. Tiesa, jis nebuvo linkęs į itin avangardines idėjas, kaip, pavyzdžiui, jo amžininkai Vinsentas van Gogas ar Polis Gogenas, priešingai – pasirinko gana konservatyvų realistinį stilių, kurį subtiliai jungė su jausmingumu – tai tapo esminiu jo kūrybos bruožu, kurį pastebėjo ir plačiai įvertino gerbėjai.

Ferucio sprendimas realistinį pasaulio vaizdavimą jungti su dvasine plotme artimas romantizmo ir simbolizmo idėjoms. Romantizmas, reaguodamas į klasikinio meno suvaržymus, siekė pabrėžti emocijas, individualizmą, gamtos grožį. Menininkai stengėsi išreikšti vidinį pasaulį, ieškoti prasmės nematomuose dalykuose. Ferucio kūriniai taip pat dažnai buvo ne tiek objektyvus pasaulio vaizdas, kiek subjektyvus ir jausmingas atsakas į realybę, susietas su religiniais potyriais.

Simbolistai, reaguodami į racionalizmą ir materializmą, koncentravosi į tai, kas slypi už regimosios tikrovės, jie tikėjo, kad meno tikslas – perteikti ne tik kas matoma, bet ir kas už to slypi: dvasinius, paslaptingus, net neapčiuopiamus reiškinius. Ferucio kūryboje tai taip pat matome – malda ir susikaupimas tampa gilesnės ir neapčiuopiamos prasmės ieškojimo simboliu. Paveikslas su švelnia mergaitės figūra, jos atviru žvilgsniu ir susikaupimu išreiškia ne tik vaiko švelnumą, bet ir simboliškai perteikia mergaitės tikėjimą bei dvasinę stiprybę.

Savita realizmo, romantizmo ir simbolizmo interpretacija pasižymi ir labiausiai žinomas tapytojo kūrinys, vaizduojantis Madoną su Kūdikiu. 1897 metais La Madonnina tapo pirmuoju dideliu jo pripažinimu meno pasaulyje, įvertintu pagrindiniu antrosios Venecijos bienalės prizu. Taigi, Ferucio kūryba įtraukta ir į vieno ryškiausių pasaulio kultūrinių renginių istoriją. Įdomu, kad pirminė La Madonnina idėja, nors ir turinti akivaizdžių aliuzijų į krikščioniškąją Madonos ikonografiją, paties autoriaus nebuvo tiesiogiai sieta su religija – Ferucis nutapė kaimynystėje gyvenusią mergaitę Andželiną Čan (Angelina Cian), laikančią miegantį brolį. Paveiksle, kuriame Andželina švelniai apkabina brolį, atsispindi meilė ir rūpestis, netiesiogiai perteikiantys Madonos įvaizdį. Šis kūrinys buvo itin populiarus Italijoje, vėliau ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, susiejo religines ir pasaulietines temas.

Paveikslas „Besimeldžianti mergaitė“, kurį matome šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje, ir atskleidžia dailininko gebėjimą išreikšti tyrumą bei dvasingumą per paprastą, tačiau emocingą kompoziciją. Lakoniška, bet prasminga visų elementų struktūra – ramiai maldai sudėtos rankos, atviras žvilgsnis ir švelnus, prislopintas koloritas subtiliai nukreipia žiūrovo mintis į dvasinę plotmę. Kūrinys sujaudina, tačiau ir nuramina, o menininko darbai tapo itin populiarūs dėl šio gebėjimo užmegzti universalų, emocionalų ryšį su žiūrovu. Pasirinkdamas klasikinį, nesunkiai perskaitomą ir krikščioniškoje ikonografijoje dažną besimeldžiančiosios siužetą, menininkas nusprendė nepalikti jos tolimoje belaikėje aplinkoje, bet paveikslo heroję priartino prie žiūrovo, įkurdindamas ją dabartyje – XIX amžiaus Italijoje, taip suteikdamas kūriniui šiuolaikiškumo. Tačiau jame vaizduojama pasaulietinė aplinka netrukdo įžvelgti ir aiškios religinės plotmės. Tai – ne vien estetiškas vaizdas, o gilesnė žinia, kurios interpretacija priklauso nuo paties žiūrovo žvilgsnio gylio.

Šiandien šis paveikslas turi dar vieną svarbų kontekstą, kurio jo autorius nei galėjo, nei būtų norėjęs numatyti – „Besimeldžianti mergaitė“ priklausė Sevastopolio meno muziejaus Kryme kolekcijai. Paveikslas, atspindintis tyros maldos, meilės ir vilties įvaizdį, karo Ukrainoje ir Krymo okupacijos kontekste įgauna papildomų prasmių. Žvelgiant į šį kūrinį šiandien, jis tampa ne tik meno istorijos dalimi, bet ir simboline žinia apie tikėjimą, stiprią teisingumo ir ramybės viltį net ir pačiomis tamsiausiomis akimirkomis.

Dovilė Barcytė

• «
• »