01
08 /
2025
Guido Reni (1575–1642), „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“ (1638–1639)
Rugpjūčio mėnesio ,,Magnificat“ viršelis kviečia kontempliuoti iš Bolonijos kilusio garsaus italų baroko dailininko Gvido Renio (Guido Reni, 1575–1642) paveikslą ,,Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“ (1638–1639). Nuo XIX a. pr. Bavarijos valstybiniam paveikslų rinkiniui priklausęs paveikslas šiuo metu saugomas Miuncheno Senojoje pinakotekoje. 2016 m. Bolonijos meno istorikas Frančeskas Vinčentis (Francesco Vincenti) išaiškino, kad šis paveikslas buvo sukurtas Spilamberto – miestelio, esančio netoli Modenos (Emilijos-Romanijos regionas) – Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčios pagrindiniam altoriui. Ligoninei priklausiusioje vienanavėje XV–XVI a. bažnyčioje paveikslas atsirado iš karto po jos restauravimo darbų (1626–1631), tačiau jau 1663 m. buvo parduotas, o jį pakeitė vietinio dailininko Tomo Vilanio (Tommaso Villani) nutapyta šio paveikslo kopija. 1915 m. bažnyčia dekonsekruota ir paversta kariniu sandėliu, vėliau mechanikos dirbtuvėmis. 2022 m. pagal minimalistinį ir modernų projektą bažnyčia restauruota, pritaikant ją socialinėms bei kultūrinėms reikmėms, paliekant tik choro ir presbiterijos dekoro elementus, kuriais anksčiau ir buvo apsuptas altoriaus paveikslas.
Renis baigė dailininkų Anibalės Karačio (Annibale Carracci) ir jo brolio Agostino Karačio (Agostino Carracci) 1582 m. įkurtą Bolonijos Keliaujančiųjų akademiją (Accademia degli Incamminati). Dailininkas daugiausia kūrė Bolonijoje ir Romoje, bet jo kūrinių galime rasti visoje Italijoje ir keletą – už jos ribų. Sulaukęs kelių kardinolų bei popiežių Klemenso VIII ir Paulius V dėmesio, 1600–1614 m. su pertraukomis Renis praleido Romoje, kur sukūrė paveikslų ir freskų svarbiausiose Romos bažnyčiose, bazilikose ir rūmuose. Vienas žymesnių jo kūrinių yra Apreiškimo Marijai koplyčios freskos (1609–1612) Kvirinalio rūmuose, tuometinėje popiežių vasaros rezidencijoje. Renio amžininkas italų meno istorikas Džovanis Pjetras Beloris (Giovanni Pietro Bellori) knygoje „Šiuolaikinių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai“ rašė: ,,Kilnusis Gvido genialumas suteikė jam grožį puoselėjantį protą; studijuodamas gražiausias formas, jis jį sustiprino iki aukščiausio laipsnio; skleisdamas savo dangiškosios idėjos šviesą, […] atnešė mums angeliškus ir dieviškus atvaizdus.“ Renio kūriniams nestigo nei prakilnumo, nei orumo, todėl gyvenimo pabaigoje sulaukė ir Europos karalių (Pilypo IV, Vladislovo IV) užsakymų, jiems sukūrė paskutinius savo žymiausius kūrinius (,,Elenos pagrobimas“, ,,Europos pagrobimas“). Kaip ryškiausią Renio kūrybos bruožą Beloris išskyrė gracingumą.
Menininkas nutapė labai daug paveikslų, vaizduojančių Švč. Mergelės Marijos Ėmimą į dangų. Vienuose jų matome Marijos figūrą tarp angelų (pvz., Kastelfranko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje ir Perudžos Šv. Pilypo Nerio bažnyčioje, pastarasis paveikslas dabar saugomas Liono vaizduojamojo meno muziejuje), kituose – Mariją, apsuptą apaštalų, remiantis Efremo, Timotiejaus Jeruzaliečio, Epifanijaus patristiniais tekstais ir Jokūbo Voraginiečio ,,Aukso legenda“ (Pjeve di Čento Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bažnyčioje ir Genujos Jėzaus Vardo bažnyčioje). Šiam siužetui tapyti Renis daug įkvėpimo sėmėsi iš Anibalės Karačio, tačiau jam didelę įtaką padarė ir renesanso dailininkai Rafaelis, Ticianas, Koredžas, Paolas Veronezė bei baroko dailininkai, tokie kaip Karavadžas ar Peteris Paulius Rubensas. Renis, kitaip nei kiti, ypač renesanso, dailininkai, Mariją vaizdavę dramatiškoje pozoje, sukrėstą arba entuziastingai džiaugsmingą, šioje scenoje ją vaizduoja ramią, pakėlusią akis į dangų, tarsi panirusią į santykį su Dievu. Taip žiūrovo dėmesys koncentruojamas būtent į Dievo Apvaizdos kontempliavimo patirtį.
Šiam Renio kūrybos savitumui didžiulę įtaką turėjo Tridento Bažnyčios susirinkimo (1545–1563) „Dekretas apie šventųjų šaukimąsi, gerbimą, jų relikvijas bei apie šventuosius atvaizdus“ (1563), kuriame buvo akcentuojamas vaizduojamojo prototipo, o ne paties paveikslo gerbimas. Todėl atvaizdas turėjo perteikti Išganymo įvykius ar stebuklus čia ir dabar, taip sužadinant jį stebinčiojo dėkingumą, pamaldžius jausmus ir troškimą sekti šventaisiais asmenimis. Šiam susirinkimui didžiulę įtaką turėjo Nikėjos II susirinkimo dekretas dėl šventųjų atvaizdų. Šį dekretą interpretavo įvairūs kardinolai, tarp jų ir Bolonijos arkivyskupas Gabrielė Paleotis (Gabriele Paleotti), ne tik dalyvavęs Tridento susirinkime, bet ir tiesiogiai davęs nurodymų Reniui. Paleotis teigė, kad atvaizdas turi mokyti (docere), sukelti stiprų emocinį poveikį (movere) ir būti gražus savo spalva, šviesa, kompozicija – teikti pasigėrėjimą (delectare).
„Magnificat“ viršelyje matome vieną iš Renio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų siužeto versijų, kurią jis nutapė jau savo gyvenimo pabaigoje. Šiame paveiksle kompozicijos įtaigumas ir darna susilieja į visumą. Paveiksle balkšvi debesys, du arkangelai (baltu rūbu vilkintis Gabrielius ir žaliu – Rapolas) ir džiaugsmingieji putai (mažyčiai putlūs sparnuoti angeliukai), pasitinkantys Mariją ant dangaus slenksčio ir prilaikantys jos apsiaustą, tarsi balta linija skiria žemiškąją sferą nuo dangiškosios. Žemiškoji sfera pavaizduota melsva dangaus peizažo spalva, ją stebi arkangelas Rapolas, piligrimų globėjas. O dangaus sferą perteikia aukso spalvos neapibrėžta erdvė, ją su žeme siekia sujungti arkangelas Gabrielius. Taip Renis turiniu ir forma meistriškai susiejo Vakarų Europos renesanso tapybą, orientuotą į žmogaus dvasingumo vaizdavimą, ir Rytų Europos ortodoksiškas ikonas, orientuotas į dieviškumo vaizdavimą.
Žemiškos sferos viršuje pavaizduotos trys nedidelės serafimų galvos; serafimų sparnai sudėti trimis skirtingomis pozomis, perteikiančiomis pranašo Izaijo žodžius: ,,Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore“ (Iz 6, 2). Serafimai perteikia Dievo regėjimo „veidas į veidą“ vyksmą, kurį galime patirti ir kiekvienas iš mūsų. Šiame paveiksle pavaizduotas Senojo ir Naujojo Testamento angelų „bendradarbiavimas“, taip pabrėžiant bažnyčios, kuriai buvo skirtas, titulą – Švč. Mergelė Marija, Angelų Karalienė.
Šiame paveiksle Renis dėmesį koncentruoja į Švč. Mergelės Marijos figūrą. Ji, kaip procesijų skulptūra, dviejų angelų iškeliama virš debesų į dangų, kur debesų mandorla (vesica piscis), tarsi migdolinės formos aureole, apsupama Dievo šlovės. Ovalas – tai dviejų apskritimų susidūrimas, simboliškai perteikiantis dviejų, žmogiškojo ir dieviškojo, pasaulių susidūrimą. Taigi ši šviesa, sklindanti iš dieviškos esybės, mums primena, kad Marijos ėmimas į dangų buvo įmanomas tik per Jėzaus prisikėlimą.
Dviejų angelų panašumas į žmonių kūnus ir jų skulptūriškas susiliejimas su debesimis yra šio paveikslo išskirtinis bruožas, skatinantis mąstyti apie kūniškumą ir prisikėlimą Paskutiniojo teismo metu. Paveikslas mus įtraukia į būseną, kur balansuojama tarp realistinės ir mistinės patirties. Marijos figūros trimatį vaizdą kuria ne tik jos skulptūriškai pavaizduotas mėlynas apsiaustas ar angelų pozos, perteikiančios Dievo Motinos sosto kėlimo judesį, bet ir jos rankų padėtis, primenanti Nukryžiuotojo figūrą. Autorius sąmoningai neatveria Marijos pėdų, taip pabrėždamas jos priklausymą jau ne žemei, o dangui. Plačiai į šalis išskleistų rankų gestas ir į viršų nukreiptas žvilgsnis išreiškia ne tik Marijos besąlygišką atsidavimą Dievo valiai, bet ir primena Dievo Sūnaus, gimusio jos įsčiose (Marijos nėštumą perteikia jos S formos kūno poza) ir mirusio ant kryžiaus, auką. Šis rankų gestas – tai maldos būsena, kurioje Dievo Motina praskiria dangaus sferos debesis tarsi uždangą, skyrusią sielą ir žmogiškąjį kūną nuo Dievo.
Taigi Renio paveikslas, stebint jo spalvos, šviesos ir kompozicijos grožį, ir mus skatina panirti į maldą, kurioje laukia visaapimanti Dievo meilė ir malonė.
Rūta Giniūnaitė
