Būti Bažnyčios vyskupu

Velykos atsineša daugybę malonės patirčių, viena iš jų – naujo Vyskupo įšventinimas.

Pasižiūrėkime į Vyskupo įšventinimo liturgijos mokymą.

Per įšventinimą kai kurie iš Bažnyčios tikinčiųjų gauna galią veikti Kristaus vardu ir Šventosios Dvasios dovaną ganyti Bažnyčią žodžiu ir Dievo malone. Vyskupai, įšventinimo sakramento pilnatvės dalininkai, per įšventinimo liturgiją gauna Šventosios Dvasios jėgą būti autentiškais tikėjimo mokytojais, kunigais ir ganytojais. Bažnyčioje Kristaus, kaip kūno galvos asmenyje, jie turi tris pareigas: mokyti, švęsti liturgiją ir vadovauti.

Įšventinimo ir bendrystės su Kristumi bei visais pasaulio vyskupais galia tikintysis yra įvedamas į vyskupų kolegiją, kuri yra Apaštalų kolegijos įpėdinė ir jos veiklos tęsėja. Vyskupų kolegija, surinkta aplink Petro įpėdinį Romos vyskupą, išreiškia Kristaus kaimenės vienybę, įvairumą ir visuotinumą. Štai kodėl būtina, kad per vyskupo įšventinimo liturgiją dalyvautų daugiau vyskupų (bent trys) ir būtų gauta bei visiems perskaitoma popiežiaus bulė.

Šios kolegiškos vyskupų tarnystės prigimties dėka kiekvienam vyskupui yra patikima dalinė – vietinė Bažnyčia. Kiekvienas vyskupas gauna prižiūrėti vietinę Bažnyčią, kuri yra visuotinės Bažnyčios atvaizdas, ir ją ugdyti pagal visuotinės Bažnyčios paveikslą. Kiekvienoje Bažnyčioje būna tik vienas vyskupas. Vyskupai pagalbininkai paprastai vadinami tituliniais vyskupais, tai yra vyskupais seniau gyvavusių, o šiandien nebeegzistuojančių vyskupijų (pavyzdžiui, Seinų). Jie yra Bažnyčios pasiunčiami pagelbėti vyskupams, kuriems reikia vyskupiškos pagalbos.

Vyskupystė nėra paprasčiausia Bažnyčios administracijos išraiška. Vyskupystės prigimtis yra sakramentinė ir tai pasireiškia ne vien įšventinimo metu, bet persunkia visą vyskupo tarnystę, kuri yra Kristaus tarnystė per vyskupo tarnystę. Vyskupų dėka tarp tikinčiųjų būna Kristus. Čia reikia paminėti, kad kunigai visada ir visur yra (tik!) vyskupo įgaliotiniai ir pasiuntiniai, atstovaudami jam, atstovauja Kristui. Iš čia ir esminė sakramentinė kunigų priklausomybė savo vyskupui. Geriausias to pavyzdys – Eucharistija, kurios šventimo metu visada turi būti ištariamas vietos vyskupo vardas.

Dabar pasižiūrėkime, kaip įšventinamas vyskupas.

Įšventinimo kontekstas

Įšventinama katedroje, ypač jei įšventinamas vietos vyskupas, arba kitoje svarbioje vyskupijai bažnyčioje. Popiežiaus bulėje dažniausiai būna nurodoma, kad priimti įšventinimą išrinktasis gali bet kurioje pasaulio bažnyčioje, išskyrus Romą. Romoje įšventinamas tik Romos vyskupas. Įprasta, kad sausio 6 d. popiežius vyskupais įšventina dažniausiai Apaštalų Sosto nuncijus ar kitus tarnautojus. Tikintieji ir visi kunigai bei diakonai kviečiami kuo gausiau susiburti į iškilmingą Eucharistiją aplink tą patį altorių, parodyti savo priklausymą tautai, vadovaujamai vyskupo. Jei kai kurie sakramentai – Krikštas, Sutvirtinimas, Ligonių patepimas, Santuoka – gali būti švenčiami Eucharistijos metu, tai įšventinimas gali įvykti tik Eucharistijos kontekste, nes ji yra viso krikščioniškojo gyvenimo, o ypač įšventintųjų gyvenimo centras ir šaltinis. Eucharistija ir Bažnyčia yra susijusios esmingai. Eucharistija ugdo Bažnyčią ir Bažnyčia (visada viešai ir bendruomeniškai, niekada privačiai ir asmeniškai) švenčia Eucharistiją. Esminis Bažnyčios pasirodymas vyksta visai šventajai tautai dalyvaujant liturgijoje, ypač toje pačioje Eucharistijoje, toje pačioje maldoje, prie to paties altoriaus, vadovaujant vyskupui, apsuptam jo kunigų, diakonų ir kitų tarnautojų. Įšventintųjų Bažnyčios tarnų pareigos gali būti įvairiai grupuojamos, ypač tradiciškai – kunigiška, pranašiška, karališka, bet visos, panašiai kaip ir Bažnyčia, kyla iš Eucharistijos ir į ją sugrįžta.

Kaip jau buvo minėta, įšventinant vyskupą dalyvauja bent trys vyskupai. Šitaip skelbiama, kad naujasis vyskupas priimamas į vyskupų kolegiją. Įšventinamąjį vyskupą lydi du kunigai, šitaip pabrėžiant, kad vyskupas yra išrenkamas iš kunigų. Įšventinantis ir įšventinamasis apsirengia prieš užsivilkdami arnotu taip pat ir dalmatika – diakono drabužiu – ne tik prisimindamas savo įšventinimą diakonu, bet ypač išreiškiant, kad visos pareigos Bažnyčioje, o ypač vyskupo, yra tarnauti visiems Kristaus pavyzdžiu. Eucharistija iki Evangelijos paskelbimo imtinai yra švenčiama įprastai.

Įšventinimo liturgijos pradžia

Po Evangelijos paskelbimo giedamas himnas į Šventąją Dvasią, maldaujant, kad ji būtų visos Bažnyčios veiklos Įkvėpėja, Pradžia ir Pabaiga. Išrinktasis vyskupas, lydimas dviejų kunigų, atsistoja priešais įšventinantįjį vyskupą. Vienas iš atlydėjusių kunigų prašo, kad šis įšventintų išrinktąjį. Įšventinantysis klausia, ar yra gautas apaštališkasis pavedimas, jis skaitomas visiems klausantis. Pabaigus skaityti visi turi pareikšti savo pritarimą šiam popiežiaus sprendimui. Turbūt ir Lietuvoje čia labiausiai tinka plojimai. Tada įšventinantysis sako homiliją, komentuodamas skaitytus Šventojo Rašto tekstus ir aiškindamas kunigams, diakonams, tikintiesiems ir išrinktajam vyskupo tarnystę. Po homilijos atsistoja vien išrinktasis ir yra klausiamas visų akivaizdoje apie savo nusiteikimą saugoti tikėjimą ir atlikti vyskupo tarnystę.

Pasirengimas įšventinimui

Tada visiems stovint įšventinantysis kreipiasi į visus kviesdamas maldai. Visi klaupiasi, įšventinamasis gulasi kniūbsčias. Sekmadieniais ir Velykų laiku nesiklaupiama. Šis gulėjimas ir klūpėjimas išreiškia intensyvią maldą, kurios metu yra giedama Visų Šventųjų litanija, šaukiantis užtarimo džiūgaujančios dangaus Bažnyčios narių. Litanijoje šaukiamasi ne vien Visuotinės Bažnyčios, bet ir vietinei Bažnyčiai ir įšventinamajam svarbių šventųjų. Tokia litanija giedama taip pat ir Krikšto metu. Šitaip pabrėžiamas Dievo Dvasios veikimas kiekvieno žmogaus ir visos Bažnyčios gyvenime. Šventieji mūsų bičiuliai užtaria, kad leistume Dievui veikti. Ši litanija yra suvokiama kaip visose Mišiose atliekama visuotinė malda.

Esminiai ženklai – rankų uždėjimas ir malda

Tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčių tradicija, ypač liturginė, liudija, kad rankų uždėjimu (ant įšventinamojo galvos) ir įšventinimo malda yra suteikiama Šventosios Dvasios dovana ir įspaudžiama šventoji žymė (charakteris) taip, kad vyskupas, kunigas ir diakonas, kiekvienas savitu būdu, tampa panašūs į Kristų. Taigi esminiai sakramentinio ženklo dėmenys yra vyskupo rankų uždėjimas ir malda, kuria vyskupas šlovina Dievą ir maldauja, kad būtų atsiųsta Šventosios Dvasios dovana, kad galėtų būti vykdoma Bažnyčios sakramentinė tarnystė. Rankų uždėjimas yra ženklas, plačiai naudojamas liturgijoje. Dažniausiai tai epiklezės – maldavimo, kad nužengtų ir savo darbą atliktų Šventoji Dvasia – ženklas. Tačiau jo prasmė visada atsiskleidžia jį lydinčioje maldoje. Rankų uždėjimo vaisiai yra Šventosios Dvasios dovana ir sakramentinė žymė. Šitaip žmogus tampa Kristaus gyvenimo ir tarnystės dalininku.

Tylėdami visi vyskupai maldaudami Dvasios ir pabrėždami priėmimą į vyskupus uždeda rankas ant klūpančio įšventinamojo.

Įšventinimo maldos metu du diakonai laiko virš įšventinamojo galvos Evangelijų knygą. Šitaip būdamas po Evangelijų knyga įšventinamasis turi prisiminti, kad visa jo, kaip vyskupo, esmė yra Kristaus Evangelijoje. Jis pirmiausia yra Evangelijos klausytojas, o tik paskui skelbėjas. Tik šitaip įmanoma būti ištikimu Kristaus tarnu.

Tikintieji kiekvienoje liturgijoje turi dalyvauti sąmoningai, pilnai ir aktyviai. Kaip dalyvauja šioje? Svarbiausi dalykai vyksta tyloje. Esminis rankų uždėjimo momentas vyksta šventoje tyloje, kurios nedera niekam pažeisti, nei muzikams, nei komentatoriams. Tylą būtina išsaugoti! Į tylą reikia įsiklausyti! Būtina iš naujo atrasti tylą mūsų per daug triukšmingose liturgijose! Tikintieji uždedant rankas vienijasi maldavimu tyloje. Įšventinimo maldos klausosi taip, kad galėtų ją užbaigti savuoju šūksniu AMEN, patvirtindami savo buvimą ir savo vienybę su įvykiu.

Aiškinamosios apeigos

Tai, kas įvyko rankų uždėjimu ir malda, yra paaiškinama pirmiausia įšventintojo galvą patepant šventąja krizma – kvapniuoju pašventinimo ir dalyvavimo Kristaus kunigystėje balzamu, atmenant Nazareto sinagogoje Jėzaus ištartus žodžius: „Viešpaties dvasia ant manęs, jis mane patepė, kad neščiau Gerą Naujieną.“ Patepimu linkima, kad Dievas padarytų vaisingą tarnystę.

Įteikiama Evangelijų knyga primenant, kad vyskupas turi buti Dievo žodžio skelbėjas ir žodžiu, ir gyvenimu. Čia derėtų prisiminti, kad kol kas Lietuvoje neturime puošnios Evangelijų knygos – svarbiausios mūsų liturgijos knygos. Puošni savo išore bei vidumi Evangelija skelbia, kad ji yra didžiausias ir brangiausias mūsų turtas.

Kažkas įvardijo, kad Eucharistija yra Bažnyčios vestuvių žiedas, kurį užmovė Sužadėtinis. Naujasis vyskupas priima žiedą pažadėdamas saugoti Bažnyčią, Kristaus sužadėtinę, ištikimybe, nepažeistu tikėjimu ir gyvenimo tyrumu.

Liturginį galvos papuošimą – mitrą – uždedant ant galvos linkima, kad naujasis vyskupas spindėtų šventumu ir užbaigęs tarnystę gautų nenykstantį garbės vainiką iš Kristaus.

Vyskupas yra vadinamas, kaip ir Kristus, ganytoju, tad jam įteikiama ganytojo lazda, linkint būti ištikimu Kristaus kaimenės prižiūrėtoju.

Galiausiai naujasis vyskupas yra pakviečiamas sėstis tarp vyskupų, šitaip parodant, kad jis yra priimamas į vyskupų kolegiją. Jei įšventinamas vietos vyskupas, jis dabar pasodinamas į vyskupijos vyskupo katedrą.

Galiausiai vyskupai pasveikina naująjį vyskupą ramybės pabučiavimu, taip išreikšdami vyskupų kolegijos vienybę ir Apaštalų kolegijos vienybės tęstinumą.

Eucharistijos liturgija ir pabaiga

Jei buvo įšventintas vietinis vyskupas, jis vadovauja Eucharistijos liturgijai.

Užbaigus maldą po Komunijos giedamas padėkos himnas, kurio metu lydimas dviejų vyskupų naujasis vyskupas pereina bažnyčią laimindamas Dievo tautą. Galiausiai yra palaiminamas ir paleidžiamas visas šventasis susirinkimas.

Kas gali būti renkamas vyskupu? Kandidatas turi būti žinomas ištikimybe tikėjimui, gerais papročiais, maldingumu, uolumu tikinčiųjų gerovei, išmintimi, protingumu, žmogiškomis dorybėmis bei turėti kitas būtinas tokiai tarnystei savybes; būti gerai vertinamas; būti bent trisdešimt penkerių metų amžiaus; bent penkerius metus atlikęs kunigo tarnystę; turėti Šventojo Rašto, teologijos ar kanonų teisės daktaro ar bent licenciato laipsnį Šventojo Sosto pripažintose aukštojo mokslo mokyklose arba būti tikru šių sričių žinovu.

Sine episcopo nulla Ecclesia, nullus episcopus sine ecclesia – nėra Bažnyčios be vyskupo ir nėra vyskupo be Bažnyčios. Kiekvieno tikinčiojo pareiga – lydėti vyskupus savo malda ir drauge melsti, kad Viešpaties Dvasia vadovautų renkant naujus vyskupus Bažnyčiai.

Kun. Artūras Kazlauskas

• «
• »