Dievas įkvepia žmogų melstis

Krikščioniška malda – tai ėjimas į santykį su Dievu, bet šio santykio iniciatorius yra Dievas. Taigi, kas iš esmės yra malda?

Pirmiausia reikia suprasti, kad malda – tai Dievo įkvėpimas. Dievas įkvepia žmogų melstis. Šv. Augustinas sako, kad tai yra žmogaus sielos troškimas, sielos, širdies pakylėjimas. Dievas duoda dovaną atsiliepti į jo paties veikimą. Malda siekia gilumo, santykio. Kas maitina maldą? Dievo žodis. Kad malda būtų veiksminga, duodanti vaisių, rezultatą, visada turi apimti Dievo žodį. Dėlto visada geriausia melstis su Dievo žodžiu. Galiausiai visos Dievo malonės pasireiškia esant maldos būsenoje, ne kur kitur. Jeigu kalbame apie mistiką, visos mistinės patirtys įmanomos tiktai maldoje. Tai praplečia maldos supratimą nuo to, kad ji yra tiktai žodžiai, kažkokios formuluotės, iki būsenos, širdies pakylėjimo, atvirumo Dievo valiai. Šv. Teresė Avilietė dvidešimt metų pergyveno, kad jos malda tarsi neturi reikšmės. Tą išgyvena labai daug žmonių. Jie meldžiasi ir kartu leidžia sau netikėti, kad jų malda kažką pasiekia. Ta abejone jie tiesiog trukdo savo ir Dievo darbui juose.

Savęs kaltinimo rezultatas yra nulinis. Visi žinom, kad taip būna: meldiesi ir kartu graužia netikėjimas. Ką tada daryti?

Būna, net manoma – aš nesimelsiu, jei nebūsiu garantuotas, kad kažką pasieksiu. Bet juk maldos tikslas ne pasiekti, o leisti Dievui veikti tavyje. Leistis būti perkeistam, leisti Dievui būti visame kame Dievu.

Taip lengva pasakyti. Bet maldos tikslai kokie? Dažniausiai prašom – sėkmės, sveikatos, kad nelaimė neatsitiktų…

Ar malda gali būti ir būsena, kurioje pats Dievas moko mus? Gal, žiūrėk, užstrigai klaidoje, galvodamas, kad Dievas kažkoks baudėjas arba jis nesirūpina tavim, arba nieko gero nedaro, nepastebi… Pati malda turėtų būti mokymosi, perkeitimo vieta. Šv. Teresei Avilietei apsireiškęs Jėzus sakė: „Tau svarbu melstis ir pasitikėti, kad tuo metu aš tave ir mokau.“ To pasitikėjimo labai reikia. Jei žmogus tikrai patikėtų, kad jam kalbant maldą Dievas veikia jame…

Sukonkretinkim. Ateinu aš dabar, paprastas žmogus, ne Teresė Avilietė, ne Jonas nuo Kryžiaus, ne Jonas Damaskietis ar kiti pripažinti šventieji, turiu konkrečių bėdų…

Ar gali su malda šitą konkrečią bėdą pavesti Dievui?

Bet vis tiek kirba abejonė – ar mane, paprastą žmogų, Dievas girdės?

Ar gali tą padaryti be abejonių?

Galiu bandyti.

Čia kyla klausimas, ar yra, kas padeda mokytis maldos. Ačiū Dievui, jei iš tradicijos, iš senelių, tėvų vaikas mokėsi melstis ir išmoko pasitikėti Dievu, suprato, kad reikia melstis, kad tam tikroje situacijoje taip ir taip reaguoti – įgavo stuburą. Jeigu to nėra – nuo ko pradėti?

Žmogus išsigąsta: štai meldžiuosi dėl rimto klausimo, ir jeigu Dievas neišklausys – kaip tada? Arba jau turiu patirtį – aną kartą meldžiausi, buvo rimta situacija, ir neįvyko, kaip prašiau.

Kokiu pagrindu tada remiuosi? Ar aš maldą maitinu savo patirtimi, ta nesėkme, ar Dievo žodžiu? Dievo žodis mums atskleidžia, kad galì iš gilumų šauktis Dievo, galì eiti per ugnį ir vandenį su Dievu. Ar tiki, kad tavo maldoje įvyksta šitie dalykai, kad Dievas gali išvesti tave perkeistą, tarsi per dykumą, kad vyksta šis keitimosi procesas?

Ir vis dėlto – kodėl reikia melstis?

Melstis reikia tam, kad kurstytum ryšį su Dievu, arba, dar tiksliau, atsilieptum. Pats Dievas mus kviečia į santykį. Ir to reikia pačiam žmogui. Jis Dievo sukurtas, palaikomas Dievo… Kas yra dangus? Grįžimas pas Dievą, susitikimas su Dievu, būni vienybėje ne tik su juo, bet ir su visais šventaisiais ir visa kūrinija galiausiai. Malda yra ta vizija, parodanti, iš kur mes atėjome, kur esame ir kur einame.

Svarbus klausimas – su kokia nuostata turiu ateiti į maldą ir su kokiu baziniu pasirengimu? Tai yra, kaip aš viduj turiu būti nusiteikęs ir ką turiu žinoti arba kuo remtis? Nes dabar, pavyzdžiui, yra paplitę vizualizacijos – žmogus atsisėda, užsimerkia ir įsivaizduoja, kad laimėjo ferarį ar milijoną, vizualizuoja ir mano, kad tai gaus. Bet malda ne tai?

Pažiūrėkim, ar yra toks pavyzdys Šventajame Rašte, kad žmogus įsivaizdavo mintyse ir gavo tai, ką norėjo? Gal kokį vieną kitą elementą rastume. Išties visa yra mokymosi, žmogaus perkeitimo kaina, perkeitimo iš jo nedorybių, egoizmo, tai kelionė į dorybes, į atsidavimą, pasitikėjimą. Tada yra vaisiai. Po maldos žmogus turėtų būti geresnis, labiau norintis mylėti ir pasiaukoti, pamatyti šalia esantį žmogų. Tai ženklas, kad jis neliko vaizduotės, fantazijos pasauly, bet čia pat Dievas jam įkvėpė dvasią, kuri skatina pasilenkti prie mažesnio, prie kito, ir žmogus netgi blogybėse, sunkumuose atranda bent kokį Dievo vedimą, tarsi per slėnį. Pačios blogybės nėra Dievo norimos, jos yra iš blogio, iš nuodėmės, iš piktojo, bet Dievas nepasiduoda ir toliau veda žmogų. Ir kada įvyksta tas supratimas – būtent maldoje. Malda remiasi būtent Dievo žodžiu, Bažnyčios autoritetu, nes vis dėlto Bažnyčiai patikėtas dvasinis tikinčiųjų kelias. Prisiminkime tris karalius – kas jie buvo, kai pradėjo ieškoti Jėzaus? Jie buvo magai, galbūt Zaratustros išpažinėjai, bet turėjo troškimą, geranoriškumą, paprastumą, nuolankumą, ko gero, patys nebuvo labai vertinami savo aplinkoje, ir išsiruošė į kelionę, piligriminę kelionę. Kas įvyko kelyje – pats Dievas vedė per prigimtinius dalykus, jų religijos supratimą, maginius dalykus, bet po truputį juos laisvino nuo jų pačių, ir įvyko tai, kad atėję į Jeruzalę jie susidūrė su Dievo žodžiu, kuris juos dar labiau perkeitė, tada pasirodė žvaigždė, kuri keliavo kartu – mistinis reiškinys, ir galiausiai atėjus prie Jėzaus reikėjo suklupti, nuolankiai parodyti pagarbą dievystei ir žmogystei. Šis pavyzdys gerai atskleidžia, kas įvyksta per maldą. Jei viskas vyksta tokia kryptimi, jei žmogus nuo prigimtinių eina prie antgamtinių dalykų, nuo nedorybių – prie dorybių, nuo iškreipto mokslo – prie Dievo žodžio ir galiausiai pagarbina Dievą, tai rodo, kad jis yra gerame kelyje.

Kun. Mindaugas Malinauskas SJ,
kalbino kun. dr. Arnoldas Valkauskas,
pagal YouTube kanalą „Žuvelė“, #299