01
06 /
2010
Birželio mėnesio liturgija siūlo skaityti (nuo 7-os d. iki 17-os d.) pranašo Elijo ciklą, o mėnesio pabaigoje Jono Krikštytojo, Kristaus pirmtako, gimimo iškilmė natūraliai kviečia skirti Biblijos temą šiems dviem Biblijos veikėjams. Kaip žinome, Naujasis Testamentas sugretina juos tos pačios misijos šviesoje: „Jis, – rašo šv. Lukas apie šv. Joną, – daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą, ir su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties.“ (Lk 1, 16–17)
Jonas Krikštytojas save vadina balsu to, kuris šaukia dykumoje: „Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite Jam takus.“ (Jn 1, 23) Šis griežtokas asketas, gyvenantis tyruose, beje, pristatomas kaip Jėzaus giminaitis, skiria sau Viešpaties Mesijo pirmtako misiją. Daugeliui amžininkų jis atrodė panašus į pranašą Eliją, todėl ne vienam kilo įtarimas arba viltis: ar tik jis nėra ugningas anų laikų pranašas, kuris, kaip buvo tikima, turėsiąs sugrįžti prieš pat Mesiją ir jam paruošti tinkamą pasišventinusią tautą?
Šių dviejų personažų ryšyje atsiskleidžia Viešpaties išganingų darbų tęstinumas: jie abu ruošia Viešpačiui kelią į žmonių širdį. Todėl ir yra svarbu juos abu pažinti: kokia yra kiekvieno misija ir kaip ją atlieka savo situacijoje ir epochoje? Atsakydami į šiuos klausimus ir atrasime tikrąjį jų identitetą, gyvenimo bruožus ir ypatingą mokymą savo laiko žmonėms bei mums. Bet pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kaip formavosi tikėjimas, kad Elijas turi sugrįžti?
Tikėjimo Elijo grįžimu ištakos
„Štai! Pirm negu ateis ši didinga ir baisi diena, atsiųsiu jums pranašą Eliją. Jis atvers tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams taip, kad atėjęs neužgaučiau viso krašto pražūtimi.“ (Mal 3, 23–24) Šiais žodžiais pranašas Malachijas užbaigia Senąjį Testamentą. Dvylikto iš vadinamųjų mažų pranašų pranašystė, užrašyta apie 460–400 m. pr. Kr., yra laikoma vienu ankstyviausių tikėjimo pranašo Elijo sugrįžimu prieš pat Viešpaties dieną požymiu. Kadaise paskelbta įvairių pranašų, ši diena dabar sutapatinama su Mesijo – Viešpaties pateptojo – atėjimu. Reikia pripažinti, kad pats atėjimas arba tai, kas turi įvykti Viešpaties dieną, nereiškia nusidėjusiai tautai itin malonų dalykų: čia bus įvykdomas teisingumas, bus atstatytos neteisybės ir nuskaistinti Izraelio žmonės. „Kas gali ištverti jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti jam pasirodžius? Juk jis yra kaip lydytojo ugnis ir kaip skalbėjų šarmas. Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir jis valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų Viešpačiui.“ (Mal 3, 1) Tai didysis sutvarkymas prieš pat Viešpaties atėjimą, o šį didįjį sutvarkymą ir tautos pasirengimą Viešpaties atėjimui pranašas Malachijas priskiria tokiam pasiuntiniui (Mal 3, 1), kurį vėliau įvardija kaip pranašas Elijas.
Tą mintį ir tikėjimą, kad pranašas Elijas turi ateiti paruošti Viešpačiui kelią, aptinkame keletu šimtmečių vėliau (apie 180 metus pr. Kr.) Siracido knygoje, kai autorius apgieda Dievo darbus protėvių gyvenimuose (Sir 48, 1–11). Autorius, be kita ko, užsimena apie du mums svarbius Elijo bruožus: jis ugningas ar uolus Dievo tarnas (tekste 6 kartus pavartotas žodis „ugnis“ ar panašios reikšmės išsireiškimai aprašant Eliją) ir „ateityje jis turi atgręžti tėvų širdį į jų vaikus ir atkurti Jokūbo gimines“ (Sir 48, 10). Kaip anais savo žemiško gyvenimo laikais, Elijo vaidmuo – atkurti tautos vienybę per tikėjimą į vienintelį Dievą.
Kas gi tas Elijas?
Elijas gana netikėtai pasirodo Biblijos puslapiuose (1 Kar 17, 1). Jis pristatomas kaip atvykėlis iš anapus Jordano, Galaado srities – srities, nutolusios nuo tuometinių valstybės centrų. IX amžiuje, vykstant konkurencijai tarp dviejų išsiskyrusių buvusios Dovydo karalystės dalių, Šiaurės karalystės karalius Achabas ėmėsi tiek politinių, tiek religinių reformų, leisdamasis į sandorius su kaimyninėmis valstybėmis. Karaliaus žmona finikietė Jezabelė aktyviai plėtoja šią sandorių politiką, kuri, Elijo akimis, labai neigiamai veikia Izraelio krašto tikėjimą: čia sparčiai statomos Baalo kultui skirtos šventyklos. Vietiniai žmonės, matyt, labai lengvai priima šią naują padėtį, o tai dar labiau šokiruoja Eliją, kuris kilęs iš karalystės pakraščių, kur naujo tikėjimo primetimas nejaučiamas.
Elijas suvokia valdytojų neištikimybės Dievui bei tautos pasyvumo mastus ir šio pavojaus tikėjimui akivaizdoje ragina žmones pasirinkti: arba Baalas, arba Jahvė. Šios alternatyvos formuluotę žmonės, atrodo, nelabai supranta (18, 21). Netgi po triuškinančios pergalės prieš Baalo pranašus Karmelio kalne Elijas, likęs vienas ištikimas tikrajam Dievui, turi bėgti nuo įtūžusios karalienės Jezabelės į Horebo kalną, kur kadaise nuo Egipto pabėgusi tauta patyrė Dievo artumą. Pakeliui į Dievo kalną pranašas Elijas išgyvena giliausią savo misijos krizę: bandymai sutelkti visas Jokūbo gimines prie Viešpaties visiškai žlugo, Eliją persekioja ir nori nužudyti kaip socialinei rimčiai pavojingą žmogų. Šią vidinę krizę Biblija išreiškia kraštutinumu – pranašo noru mirti ar net nusižudyti: „Priėjęs kadagį, jis po juo atsisėdo ir šaukėsi mirties. „Gana! – jis šaukė, – nūn, Viešpatie, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius“. Elijas ten atsigulė po kadagiu ir užmigo.“ (19, 4–5a)
Tačiau Dievas neapleidžia savo žmogaus ir prie užmigusio pranašo, prašiusio mirties, angelas atneša duonos ir vandens kartu su raginimu keliauti ir kopti į Horebą – Dievo kalną. Čia įvyksta gerai žinomas Dievo apsireiškimas Elijui švelniame vėjuje. Priešingai nei kadaise Mozei apsireiškęs žemės drebėjime ir uraganuose, Dievas stebina savo pranašą: Jis veikia nepastebimai, švelniai, kitaip nei ugningasis Elijas tikėjosi. Nematomi Dievo galingumo ženklai neturėtų nuvilti pranašo, juk Dievas vis dėl to veikia žmogui nežinomais keliais.
Elijas skundžiasi Dievui: „Aš degu uolumu Viešpačiui, Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, ir jie trokšta man gyvastį atimti.“ (19, 14) Bet Dievas duoda jau naują misiją ir pažada, kad Izraelyje bus paliktas tik mažas žmonių skaičius, žmonių, kurie nesiklaupė Baalui, ir kurių lūpos jo nebučiavo, likutis. (19, 18) Žmogaus akimis žiūrint tai atrodo labai menka paguoda. Ugningam Elijui, trokštančiam didžios ir pergalingos kovos prieš Baalą baigties, tai nėra viso gyvenimo svajonės išsipildymas. Tačiau toks Dievo pasirinktas kelias: šis likutis ištikimų žmonių bus nuolatos globojamas Dievo, vedamas įvairių pranašų (Eliziejaus, Elijo mokinio) ir teisiųjų, Dievo draugų iki kitos daugeliui savotiškos „pergalės“ – Jėzaus Kryžiaus ir prisikėlimo.
Jonas Krikštytojas – sugrįžęs Elijas
Jėzaus dienomis pasirodęs Jonas, paties Jėzaus pramintas didžiausiu iš visų pranašų, yra visų laikomas Dievo žmogumi. Tų laikų garsusis istorikas Flavijus Juozapas kalba savo raštuose apie tokias pačias minias, plūstančias pas jį Pajordanėje, apie tokius pačius įtemptus santykius su karaliumi Erodu ir apie Jono kankinystę Erodo pastatytoje Makerontės tvirtovėje: visa tai taip pat randame Evangelijose.
Tačiau, tai, kad jis sutapatinamas su Eliju, ar, tiksliau kalbant, kad jis veikė „su Elijo dvasia ir galybe“ (Lk 1, 17), yra Naujojo Testamento unikalumas, kurį Evangelistas Matas dar stipriau pabrėžia: „Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus.“ (Mt 3, 4) Šia detalė labai svarbi, nes būtent taip Biblija aprašo Eliją (2 Kar 1, 8). Ir iš tiesų panašumo bruožų būta daugiau.
Kaip ir Elijas, Jonas Krikštytojas ragina uoliai atsiversti į Viešpatį, nesileisti į kompromisus teisingumo ir teisybės srityse. Kaip ir Elijas, jis kritikuoja karaliaus Erodo politikavimą ir moralinės vertybės stoką asmeniniame gyvenime. Ir kaip Elijas, tuo susilaukia persekiojimų. O įkalintas Makerontės tvirtovėje ir laukdamas mirties nuosprendžio, Jonas patiria panašią tikėjimo Dievo veikimu krizę, kokia buvo ištikusi Eliją bebėgant nuo karalienės Jezabelės. „Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, nusiuntė juos pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Kaip tik tuo metu Jėzus pagydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą. Tad atsakydamas jis tarė jiems: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena.“ (Lk 7, 19–23)
Išties Jono išpranašautos Viešpaties dienos ženklai atrodė pernelyg kuklūs ugningam asketui, laukusiam Dievo galios parodymo. Jėzaus elgesys stebina, nes jis švelnus ir mylintis tuos, kurie nuolankūs, kitų atstumti ar ligoti. Priešingai nei Jonas, Jėzus tikisi tikro atsivertimo ne per ypatingą galių demonstravimą ar bauginantį pamokslą, bet grįsdamas savo mokymą meilės švelnumu ir gailestingumu bei tuo spindėdamas savo aplinkiniams. Dievo Karalystės atėjimas palyginamas su dygstančiu grūdeliu: tai slaptas ir ramus augimas, bet tuo pačiu užtikrintas procesas, kurio vaisiai auga kantrumu. Ištikimųjų žmonių likutis, kurį Dievas pažadėjo Elijui išsaugoti ir globoti ir kurį stengėsi auginti Jonas Krikštytojas, dabar glaudžiasi prie Jėzaus. Tai yra pirmoji bendruomenė, kurios pašaukimas bus tapti visuotine Bažnyčia: „ Eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją visai kūrinijai.“ (Mk 16, 15)
Br. Michel de Meulenaer,
Tiberiados bendruomenė
