01
08 /
2010
Dailininkas, kurio paveikslas yra šio Magnificat numerio viršelyje, vadinamas Fra Angelico: angelų broliu. Jis gimė 1387 m. Toskanoje. Tikrasis vardas – Guido di Pietro, o vienuoliškasis – Jonas iš Fiesolės. Būdamas dvidešimties metų Fra Angelico įstojo į dominikonų ordiną Fiesolėje. 1436–1445 metais gyveno Florencijoje, Šv. Morkaus vienuolyne. Šiame vienuolyne tebėra išlikusios jo žymiosios freskos. Vėliau, 1445 metais, tapytojas išvažiavo į Romą, kur dviejų iš eilės popiežių (Eugenijaus IV ir Mykolo V) užsakymu tapė popiežiaus privačioje koplyčioje ir apartamentuose. Kaip popiežiaus meninkas tapė freskas Orvietos katedroje. Fra Angelico mirė 1455 metais ir buvo palaidotas Romos Sopra Minerva bažnyčioje.
Vieni vadina Fra Angelico menininku su abitu, kiti – angelų broliu, bet tiesa ta, jis visą savo gyvenimą paskyrė sakraliniam menui. Istorikas ir menininkas Giorgio Vasari (1511–1573) rašė, kad Fra Angeliko be maldos nepradėdavo darbo. Tikri ikonografai viską pradeda su malda ir „rašydami“ ikonas (ikonos ne piešiamos ar tapomos, o rašomos) taip pat meldžiasi, kad sugebėtų atskleisti dangiškąją realybę per spalvas ir simbolius. Fra Angelico, būdamas tikras ikonografas, giliai išgyvendavo tą tikėjimo tiesą, kurią tapydavo. Jeigu piešdavo šventajį, prašydavo jo užtarimo. Tikriausiai tiek daug piešiant Fra Angelico neturėjo laiko pamokslauti, bet jo darbai yra tarsi pamokslas, kuris atskleidžia gilų autoriaus tikėjimą. Į šventumą jis keliavo tapydamas. Nors ir labai užsiėmęs, Fra Angelico spėjo dalyvauti reguliariame vienuolyno gyveni me, gyveno dominkonų bendruomenėje ir su jais melsdavosi, dalyvaudavo liturgijoje, studijuodavo ir kartu valgydavo, kaip numatyta šventojo Augustino reguloje, kurią ordinas priėmė kaip savą.
Popiežius Pijus XII apie Fra Angelico sakė: jo kuriamas pasaulis yra idealus pasaulis, spinduliuojantis ramybę, harmoniją, džiaugsmą ir kurio realybė materializuosis ateityje, kai Naujoje Žemėje ir Naujame Danguje pagaliau laimės teisybė.
Popiežius Jonas Paulius II paskelbė Fra Angelico palaimintuoju ir suteikė jam menininkų globėjo titulą. Šis popiežius, žvelgdamas į Fra Angelico pavyzdį, parašė laišką menininkams, ragindamas ir primindamas, kad jie veikia Bažnyčioje kaip apaštalai, kurie skelbia Dievo žodį naudodami ne žodžius, bet spalvas ir simbolius: „Bažnyčiai, norinčiai perteikti Kristaus jai patikėtąją Naujieną, reikia meno, nes jai privalu padaryti dvasios, neregimybės, Dievo pasaulį jusliškai suvokiamą, negana to, kiek įmanoma, patrauklų. Tad jai reikia prasmingomis formuluotėmis perduoti tai, kas iš principo neišreiškiama. Menui būdingas savitas gebėjimas pasirinkti vieną ar kitą Naujienos aspektą ir paversti jį spalvomis, formomis, garsais, sustiprinančiais žiūrovo ar klausytojo intuiciją. Ir tai daroma neatimant iš Naujienos jos transcendentinės vertės ir slėpinio aureolės. Bažnyčiai ypač reikalingi tie, kurie gali naudodamiesi begalinėmis vaizdų ir jų simbolinių reikšmių galimybėmis visa tai įgyvendinti literatūriniu ir vaizduojamuoju lygiu.“ (Laiškas menininkams, Roma 1999)
Paveikslas „Mergelės Marijos karūnavimas“, esantis Paryžiaus Luvro muzejuje, tikrai gerai atspindi Fra Angelico kūrybos bruožus. Jame parodoma ir dangiškoji, ir žemiškoji tikrovės. Verta prisminti, kad Fra Angelico gyveno tuo laikotarpiu, kai gotikinis stilius, pasiekęs savo viršūnę, po tuputį užleidžia vietą kitam stiliui – renesansui. Renesanse jau ne Dievas, o žmogus kaip Dievo kūrinys yra centre, viskas „sukasi“ aplink žmogų.
Fra Angelico darbose jau pastebimos humanizmo užuomazgos. Dingsta pavaizduotų žmonių kūno įtampa ir simbolizmas, kuris buvo labai aktualus viduramžių mene, ypač Bizantijoje. Vieninteliai elementai, kurie dar gali paliudyti apie Venecijoje tarpusį bizantišką stilių – aukso fonas ir aureolės.
Pasaulietinėje bendruomenėje karūnavimas asocijuojasi su absoliučia monarchija ir karaliaus visagalybe. Karalius dalija titulus, sprendžia, kas yra vertas pasaulio garbės, gyvenimo malonumų, o kas ne. Jėzus norėjo, kad jo mokiniai būtų toli nuo tokio modelio, priešingai, sakė, jog kas nori būti pirmas, tebūna visų tarnas (plg. Mk 10, 42–45). Marija, atsakydama angelui, kad sutinka su Dievo išganymo planu, sakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ (Lk 1, 38) Marijos kūno laikysena ją karūnuojant tarsi pakartoja žodžius: štai aš Viešpaties tarnaitė… Tarnystė, kurią priėmė Marija, ir yra karūnavimas, nes per savo ištartą „fiath“ – taip, tebunie – ji duoda pasauliui Išganytoją ir prisiima tarnystę: rūpintis ir ugdyti Tą, kuris vadinamas Mesiju. Marija buvo su Kristumi ne tik iki Jėzaus Gerosios Naujienos skelbimo, bet buvo ir prie kryžiaus ir, kaip liudija Šv. Raštas, kartu su mokiniais meldėsi ir laukė dovanos iš aukštybių (plg. Apd 1, 13–14). Apreiškime Jonui parašyta: „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnu lis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius.“ (Apr 12, 1–2) Bažnyčia tikėjo ir tiki, kad Marija buvo paimta į Dangų. Šiam tikėjimui sutvirtinti popiežius Pijus XII 1950 metais iškilmingai paskelbė, kad „baigiant savo žemiškąjį gyvenimą, Skaisčiausioji, Dievo Motina, Visada Mergelė, buvo paimta su kūnu ir siela į dangaus džiaugsmą“.
Taigi įvykis, apie kuri spalvomis rašė Fra Angelico, buvo intuityvus, dogma neparemtas tikėjimas. Nuo IV amžiaus ir per visą Bažnyčios istoriją sąvoka, kad Marija yra Karalienė, egzistavo. O tiesą apie Paėmimą į Dangų galima galima vadinti ir karūnavimu, nes kiekvieno mūsų gyvenimo karūna – matyti Dievą veidas į veidą.
Jėzus kaip viso pasaulio Valdovas sėdi soste. Sosto idėja dažnai sutinkama Apreiškime Jonui, kur visi stovi, vienintelis sėdi Valdovas, kuris yra dangaus ir žemės kūrėjas… Jėzaus karūna ant galvos nėra Jo nuopelnų karūna, bet Jis pagerbtas dar pasauliui neatsiradus (plg. Apr 4; Jn 17, 5). Apie Jėzaus kryžių mums liudija aureolėje matomas raudonas kryžius. Jėzus ir Marija dėvi karališkus drabužius, tačiau ne tokius, kokie nešioti Fra Angelico laikais, o gotikinius. Šį stilių įkūnija ir paveikslo architektūrinės detalės (pvz., bokštelis virš jų). Renesanso atneštas laisvumas ryškesnis ne Jėzaus ir Marijos aplinkoje, bet viduje, pavyzdžiui, Kristaus geste. Nors laikai ir pasikeitė, Fra Angelico lieka ištikimas Raštui ir Tradicijai. Jis savo freskų ir paveikslų spalvomis atveria Dievo Karalystės tikrovę, kuri mumyse gali toliau skleistis skaitant Šventąjį Raštą.
Br. Vladimirs Petrovs OP
