01
07 /
2025
Paradoksas
Giesmių giesmė… Knyga, kurios jau pirmoji eilutė alsuoja eroso aistra: „Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais!“ Šitoje knygoje paties Dievo nėra, nebent jo sutrumpintas vardas – Ja, kuris neaiškiai ir lyg tarp kitko paminėtas pačioje pabaigoje. Joje nėra nei maldos, nei moralinių pamokymų. Giesmių giesmės ištraukų negirdėsime bažnyčioje sekmadieniais. Netinka liturgijai, atrodo, jog tai vien aistringa poezija apie tai, kaip mylimasis ir mylimoji vienas kito ieško ir suranda. Yra siūlomos tik dvi jos ištraukos – gruodžio 21 d. ir liepos 22 d., – ir tai pasirinktinai.
Giesmių giesmės tekstą sudaro išgalvoti stilizuoti dviejų įsimylėjėlių pokalbiai. Kartais mylimasis ar mylimoji, į kurį kreipiamasi, yra šalia, kartais jie toli vienas nuo kito. Kai kur greta jų dalyvauja ir grupės ar chorai, pvz., Jeruzalės dukros, į kurias dažnai kreipiasi mylimoji, arba jos broliai. Abiejų mylimųjų pokalbiai visoje knygoje sukasi apie viena – aistringa meilė vienas kitam, gėrėjimasis kito grožiu, mylimojo ilgesys ir troškimas, – trumpai tariant, apie erotiką.
Tad kaip ir kodėl tokia knyga atsirado Biblijos kanone? Matyt, joje galima įžvelgti daugiau negu žmogiškosios meilės aukštinimą. Jos pavadinimas jau daug ką pasako – Giesmių giesmė, hebrajiškai šir haširim, reiškia pati gražiausia, svarbiausia, esmingiausia giesmė. Panašiai pabrėžiama kalbant apie Dievą kaip „karalių Karalių“, apie Velykas kaip „švenčių šventę“, apie šventyklos centrą kaip „šventų švenčiausią“. II a. Origenas savo Giesmių giesmės komentare rašo: „Laimingas, kas įeina į (šventyklos) šventų švenčiausią. Laimingi ir tie, kurie supranta ir gieda (Biblijos) giesmes, bet dar laimingesnis tas, kuris gieda Giesmių giesmę!“
Kada ši poema parašyta?
Pagal stilių ir leksiką galima nuspėti, kad, nepaisant pavadinimo Saliamono Giesmių giesmė, knyga atsirado žydams grįžus iš tremties, tai yra apytiksliai V a. pr. Kr., maždaug tuo metu, kai atsirado Jobo knyga ir buvo galutinai suredaguota Patarlių knyga ir Psalmynas. Kaip įprasta senovėje, knyga priskirta tinkamiausiam autoriui; o kas galėjo labiau tikti nei Saliamonas, šlovingiausias ir išmintingiausias karalius, moterų mylėtojas, kuris dar buvo ir poetas?
Knygos interpretacijos
Giesmių giesmė yra viena iš labiausiai komentuotų Biblijos knygų ir toli gražu nevienodai. Randame tris pagrindinės interpretacijos kryptis:
• Kai kurie Giesmių giesmėje mato vien poemų apie žmogišką meilę kolekciją, puokštę dainų, šlovinančių nuostabų, kerintį ir bauginantį eroso grožį. Bažnyčia šią vien paraidinę interpretaciją 553 m., per Konstantinopolio II susirinkimą, paskelbė nepriimtina. Iš tiesų, vargu ar knyga atsirastų Biblijoje, jei apsiribotų šia prasme.
• Kiti tvirtina, kad iš tiesų pirminė knygos prasmė yra žmogiškosios meilės išaukštinimas, dėl to natūraliai ji gali būti skaitoma ir kaip Dievo ir žmogaus meilės alegorija. Ši interpretacija vyrauja šiandien (žr., pvz., Jeruzalės Biblijos įvadą). Vyro ir moters meilė yra Dievo dovana, kurią apreiškia Pradžios knygos kūrimo pasakojimai. Iš tiesų sužadėtiniai, skaitydami Giesmių giesmę, joje gali daug rasti apie savo patirtį ir pašaukimą. Knygoje atskleidžiamos žmogaus intymumo paslaptys ir meilės džiaugsmas. Visoje poemoje intymūs komplimentai ir meilės gestai perteikia stiprų patrauklumą, žavėjimąsi vienas kitu, fizinį ir emocinį malonumą, kuriuos vyras ir moteris patiria tarpusavyje. Mylimasis kviečia mylimąją: „Ateik“ (4, 8). Jo nuotaka atsiliepia. Vėliau ji kviečia jį: „Teateina mylimasis į savo sodą“ (4, 16). Jis atsako (5, 1). Šioje intymioje atmosferoje nėra jokios jėgos ar manipuliacijos. Į santykius partneriai eina laisvai ir su meile. „Mano sodas“ yra „jo sodas“.
Saliamono ir šulamietės vardai kyla iš hebrajų kalbos žodžio šalom – ramybė. Jų susižavėjimas yra abipusis (4, 1–5; 5, 10–16). Jų santykių pusiausvyrą įrodo net suporuotos poemos eilutės. Sandoros posakis „Mylimasis – mano, o aš – jo“ (2, 16) atspindi Edeno kalbą: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23).
Galima įžvelgti kvietimą porai nepasiduoti kūno aistroms tol, kol jie nėra pasiruošę. Tris kartus Giesmių giesmėje šulamietė kreipiasi į grupę moterų, vadinamų Jeruzalės dukterimis, patardama joms nežadinti intensyvios meilės aistros iki tinkamo meto (2, 7; 3, 5; 8, 4). Tik ketvirtame skyriuje ji kviečia mylimąjį į savo sodą (4, 16), ir jis su malonumu priima kvietimą (5, 1). Jį traukia ne tik jos grožis; ji sužavėjo jo širdį (4, 9), jis apsvaigęs nuo jos meilės (4, 10) ir džiaugiasi, kad ji yra jo ir ne kieno kito dabar ir amžinai: „Mano sesuo sužadėtinė yra uždaras sodas. Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis“ (4, 12). Sąjungoje su šia tobula moterimi jis jaučiasi pasiekęs pažadėtąjį kraštą: „Tavo lūpos, sužadėtine, laša medumi, medus ir pienas po tavo liežuviu“ (4, 11).
• Yra ir kita – tradicinė interpretacija. Pagal judaizmo ir krikščionišką tradiciją iki XIX a. pabrėžta teologinė Giesmių giesmės prasmė: ji skelbia Dievo meilę savo tautai. Tai, kas apreikšta apie dievišką meilę, galima taikyti ir žmogiškiems santykiams, bet tai yra antrinė reikšmė. Kaip parašyta Laiške efeziečiams, santuokos tikslas yra atspindėti Kristaus meilę Bažnyčiai. Tikroji teksto prasmė slypi anapus žodžių – ji užkoduota ir paslėpta, ją reikia atskleisti. Žymus žydų teologas Rabinas Akiba (~50–135 m.) rašė: „Visas pasaulis nėra vertas tos dienos, kada Giesmių giesmė buvo duota Izraeliui. Ji yra viso Šventojo Rašto šventų švenčiausia.“ Jis net piktindavosi, kai žmonės dainuodavo Giesmių giesmės eiles per vestuves! Sefardų tradicijoje Giesmių giesmė giedama sinagogoje penktadienį vakare, prasidedant šabo šventimui. Visa bendruomenė ja išreiškia mylintį ir džiaugsmingą Sužadėtinio – Dievo laukimą.
Izraelio tauta – šulamietė, žmonių pažeminta (1, 6) – yra Dievo meilės išaukštinta ir jo vedama į nuostabią meilės vienybę, nepaisant jos svyravimų, nes ji ne visada pasirengusi priimti Mylimąjį (5, 3). Giesmių giesmės autorius rėmėsi pranašų (Ozėjo, Izaijo, Jeremijo, Ezekielio, Sofonijo, Zacharijo) įžvalga: Dievas myli savo tautą aistringa ir ištikima meile ir vedybų įvaizdis leidžia suvokti Sandorą – nuostabią, nuolat atnaujinamą jo dovaną Izraeliui.
Daug šimtmečių krikščionys panašiai interpretavo šią knygą. Labai anksti Bažnyčios Tėvai (Origenas, Grigalius Nysietis, Bazilijus, Ambraziejus, Augustinas ir kiti) Giesmių giesmėje įskaitė Dievo meilės savo tautai – Bažnyčiai, žmonijai ir kiekvienai sielai – istoriją. „Įžvelk sužieduotiniu esant Kristų, sužieduotine – Bažnyčią“ (Origenas). Įvairių amžių šventieji yra šios knygos tarsi pakerėti ir nesiliauja jos skaitę: galima paminėti Bernardą, Kotryną Sienietę, Teresę Avilietę, Kryžiaus Joną, Pranciškų Salezą ir net Teresėlę, kuri norėjo komentuoti Giesmių giesmę savo novicijoms! Jie nebijo kūniškos meilės įvaizdžių, juose mato Dievo meilės ir išganymo istorijos slėpinius. Štai kaip šv. Kryžiaus Jonas komentuoja knygos pirmą eilutę: „Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniu! Sužadėtinė nenori, kad kiti ateitų jos aplankyti tremtyje, kalbėdami apie jos Sužadėtinį. Ji trokšta su juo susitikti, pagaliau būti su juo.“ Pranašų neužtenka, reikia paties Dievo Sūnaus, jo atėjimo, jo žodžių, jo prisilietimo.
Tad kaip suprasti šią knygą? Štai kaip vieną kartą sušuko šv. Augustinas: „Kas myli, tas mane supras“! Knygos meninė kalba mus pasiekusi iš seniai praėjusių laikų. Daugybė užuominų į Izraelio žemės gyvūniją bei augmeniją, į autoriaus laikmečio piršlybų ir vedybų papročius mus perkelia į kitą kultūrą, todėl kai kurios Giesmių giesmės formuluotės mums nesuprantamos ar net atrodo visai nepriimtinos. Tačiau Giesmių giesmė visomis savo prasmėmis atsivers tiems, kurių širdys drįsta leistis į meilės nuotykį ir tikėti jos pergale. Nes meilė galinga kaip mirtis, jos liepsnos tarsi gaisras… Jokie potvynio srautai neužgesins meilės ir upės jos neužlies! (plg. 8, 6–7).
Ses. Benedicte Rollin RA
