01
06 /
2025
Kas ir kada parašė Jobo knygą?
Klausimą galėtume išspręsti visiškai paprastai – Jobo knyga buvo parašyta III a. pr. Kr. Tačiau pasakę tik tiek, išties nesuprastume kai ko svarbaus ne tik apie šios knygos formavimosi kelią, bet ir apie jos reikšmę tikėjimo bendrijai. Tad pabandykime žvelgti plačiau.
Viskas prasidėjo X a. pr. Kr., kuomet bibliniame Izraelyje buvo pasakojama istorija apie kenčiantį teisųjį. Tai buvęs paprastas ir liaudyje iš lūpų į lūpas sklandęs pasakojimas, kuris galiausiai buvo užrašytas. Manoma, kad jo pėdsakai šiandien aptinkami prozinėje knygos dalyje 1–2 sk. ir 42 sk., taigi, dabartiniame variante – prologe ir epiloge. Paskaitę šiuos skyrius, iškart suprasime, kokia buvo ano senojo pasakojimo esmė: teisus žmogus, nors ir patiria didelius išbandymus, išlieka ištikimas Dievui ir jam už tai atlyginama jau šiame gyvenime, kitaip tariant, atlygis už ištikimybę. Vis dėlto toks aiškus požiūris į kenčiančio teisaus žmogaus dramą netenkino vėlesnių kartų. Evoliucionuojant biblinio Izraelio religijai, taigi bręstant svarbių dalykų apie Dievą, žmogų, pasaulį suvokimui, evoliucionavo ir Jobo istorija. Tyrėjai šiandien kalba apie keturias Jobo knygos teksto formavimosi fazes (o kai kurie ir apie penkias), vadinasi, po pirmosios – primityvaus pasakojimo – fazės tekstas amžių eigoje toliau plėtėsi. Kaip?
Nesigilinant į detales, teksto formavimosi eiga buvo tokia: antrojoje fazėje prie prozinio pasakojimo buvo prijungti Jobo debatai su trimis jo kančioje paguosti atėjusiais draugais (3–27 sk. ir 29–31 sk.). Šie debatai atskleidžia atlygio teorijos (už ištikimybę – palaiminimas, už neištikimybę – prakeikimas) problemiškumą, nes Jobas juk teisusis. Tai kodėl toks skausmas jo gyvenime? Jobas su savo bičiuliais susikerta iki ašarų. Šios fazės apogėjus – Dievo atsakymas Jobui (38–41 sk.). Trečiojoje fazėje išgirstame naują dramos personažą – Elihuvą (32–37 sk.). Jis kalba ne pagal metus išmintingai, be užuolankų žerdamas kritiką tiek Jobui, tiek jo „guodėjams“ – vyksta skaudūs požiūrių mainai. Tuo pačiu pranašiškas Elihuvo diskursas paruošia kelią Dievo atsakymui. Ketvirtojoje knygos formavimosi stadijoje į tekstą buvo įterptas himnas išminčiai (28 sk.), kuris iš anksto skelbia visos dramos išrišimą, tačiau ne atsakymą į kančios klausimą.
Taigi, Jobo knyga nebuvo parašyta vienu prisėdimu ir vieno autoriaus, ji nuėjo maždaug septynių šimtmečių formavimosi kelią. Šis literatūriškai ir savo prasminiais klodais įstabus tekstas į ritinį jau stabiliai turėjo būti suguldytas dar prieš 190 m. pr. Kr., kuomet savo knygą rašė Siracidas – šis Jobo istoriją tikrai buvo skaitęs, Jobą jis mini 49, 9.
Formuojantis Jobo knygai į tekstinį audinį buvo įaudžiamos vis naujos įžvalgos apie Dievą, žmogų, pasaulį, apie tai, kodėl esti kančia žmogaus gyvenime. Biblijos tauta ištisus šimtmečius to klausė ir klausė, dėliojo naujus požiūrius, kurie pranokdavo ankstesnius ar netgi su jais nesutardavo. Ši knyga atspindi intensyvią žmogaus pastangų suprasti save, Kitą ir kitą dinamiką. Galbūt todėl joje tiek daug konflikto, diskusijos, įžvalgų sankirčių. Galbūt todėl ir tiek daug šviesos.
Įdomu, kad istorijas apie žmogų skausme ar kenčiantį teisųjį, tik daug anksčiau už izraelitus, pasakojo ir kitos antikinių Artimųjų Rytų kultūros: egiptiečiai turi savo pasakojimą „Nusivylusio dialogas su savo siela“ (~2200 m. pr. Kr.), akadai – „Žmogus ir jo Dievas“ (~2000 m. pr. Kr.), Kanaane, Ugarito apylinkėse, tad visai arti tų vietų, kur savo gyvenimą kūrė biblinis Izraelis, pasakota istorija apie kenčiantį teisųjį (~1400 m. pr. Kr.).
Jobo knyga apie visažinystę
Jobo knygoje trys jo draugai turėjo jam daug pamokymų – apie Dievą, žmogų, nuodėmę, apie visas pasaulio paslaptis. Mokė kiek galėdami. Didžiulės apimties tekste prasisuka trys (neva) dialogų tarp Jobo ir jo bičiulių ciklai (4–14 sk.; 15–21 sk.; 22–27 sk.). Juose aiškėja, kad šių bičiulių pamokymai – tai visažinystės metėlės. Jie šneka daug ir ilgai, tad tikrai nestebina, kai Jobas po įmantrios jų įtikinėjimų retorikos galiausiai atsidūsta: „O, kad kas nors mane išklausytų!“ (31, 35a). Nejau guodėjai jo dar neišklausė? Neišklausė. Antroji Jobo atodūsio dalis tokia: „Štai ir viskas! Teatsako man Visagalis!“ (31, 35b). Nuo šios akimirkos Jobas ryžtingai nukreipia vos pakeliamus savo klausimus į Dievą, kuris, pasirodo, nebijo žmogaus klausimų, abejonių, skundo, netgi jo maišto. Dievas įsiklauso. Anų bičiulių pamokymai žmogaus patirtį ir jo santykį su Dievu žūtbūt siekė pamatuoti pagal gerai išmoktas, saugiai patikrintas schemas. Tačiau problema išties ne tai, didžioji bėda ta, kad jie nelabai klausėsi, ką Jobas jiems sakąs. Ar tai išmintis? Jobo knyga moko, kad neįsiklausymas į kitą, ypač į žmogų jo skausme – tai išminties karikatūra. Štai Biblijos Dievo požiūris dramos pabaigoje į tokią iškreiptą Jobo guodėjų taktiką: „Viešpats, pabaigęs kalbėti Jobui, Elifazui Temaniečiui tarė: „Mane apėmė pyktis ant tavęs ir tavo dviejų bičiulių, nes nekalbėjote apie mane teisingai, kaip darė mano tarnas Jobas. Dabar tad pasiimkite septynis jaučius bei septynis avinus, nueikite pas mano tarną Jobą ir atnašaukite už save deginamąją auką. Tegu meldžiasi mano tarnas Jobas už jus, nes atsižvelgsiu į jo maldą, kad nesielgčiau su jumis pagal jūsų kvailystę, kadangi nesakėte tiesos apie mane, kaip mano tarnas Jobas padarė“ (42, 7–8).
Jobo knyga apie išmintį
„Žmogus susidoroja su titnagu,
išgriauna kalnus iš pamatų.
Prakerta tunelius uolose,
jo akis pastebi visa, kas brangu.
Ištiria upių šaltinius,
visokias paslaptis išaiškina.
Bet iš kur ateina išmintis?
Kur slypi suvokimo galia?“ (28, 9–12)
Tai fragmentas iš poemos apie išmintį, kuri jau ketvirtame knygos formavimosi etape buvo įterpta į patį Jobo ir jo draugų diskusijos įkarštį. Kodėl būtent čia? Kodėl ši poema netapo visos dramos užsklanda?
Jobo draugų atsakymas į jo skausmą yra gerai supakuotas: kenti, nes nusidėjai. Jie žūtbūt stengiasi įbrukti Jobui šią „tiesą“ apie jį ir jo kančią. Tai scenarijaus konfliktas – juk Jobas nenusidėjo, o vis tiek kenčia. Kodėl? Jobas norėtų turėti atsakymą. Jis jį gaus – Viešpats jam atsakys (38–41 sk.), tačiau tai nebus atsakymas „žodis žodin“ (33, 13). Ir štai – kaip tik neva dialogų įkarštyje – ši poema. Kai kas šioje dramoje žino viską, – būtent Jobo bičiuliai. Jie – savimi užtikrinti išminčiai. Jie remiasi protėviais, Raštais, asmenine patirtimi, taigi jie – metodiški. Žinai metodą – žinai kelią. Vis dėlto kelias į Dievo ir žmogaus pažinimą neretai metodą gali pranokti. Tad lengvai vartantiems visas paslaptis apie Dievą, žmogų, pasaulį, taip pat ir kančią, ši poema skelbia: gerai pagalvok, galbūt su išmintimi ne taip viskas paprasta. Galbūt ne taip viskas paprasta su egzistenciniais žmogaus klausimais. Galbūt kartais pirma visų tiesų mokymo turėtų reikštis įsiklausymo į kitą dorybė.
Pabaigai
Po Babilonijos tremties (586–539 m. pr. Kr.) Jobo dramą Biblijos tauta greičiausiai suprato ir kolektyviniu lygmeniu – kaip skaudžios jų istorinės patirties, būtent tremties, suasmeninimą. Šiandien šios knygos žinią, remdamiesi kolektyvine interpretacija, galime perskaityti ir kaip teisiojo šauksme suasmenintą holokausto patirtį, kaip kiekvienos tautos šauksmą jos genocido, tremties ar bet kokios formos kėsinimosi į jos teisę būti akivaizdoje. Kad ir koks trapus būtų žmogaus būvis, jame visuomet prasiveržia nenumaldomas vilties šauksmas.
Dr. Ingrida Gudauskienė
