Grožis Šventajame Rašte

01
08 /
2021

Rugpjūčio mėnesį liturginis kalendorius kviečia mus minėti vieną iškiliausių Bažnyčios vyrų, Bažnyčios mokytoją ir didį Dievo mylėtoją bei mistiką šv. Augustiną. Panašiai kaip daugelis kitų Bažnyčios Tėvų, šv. Augustinas savo gyvenime ir mokyme į nuostabią harmoniją sujungė Dievo link galingai kreipiančias proto įžvalgas su Dievui visiškai atsiduodančios širdies gyvenimu.

Šv. Augustinas buvo ir vienas darbingiausių Bažnyčios autorių, palikęs ateities kartoms daugybę rašytinių veikalų. O bene labiausiai žinoma ir daugiausia cituota ši ištrauka iš jo autobiografijos: „Vėlai pamilau tave, Groži, toks senovinis ir toks naujas, vėlai pamilau tave! Ir štai, tu buvai viduje, o aš lauke ir ten tavęs ieškojau, ir sudarkytas broviausi į tas grožybes, kurias sukūrei. Tu buvai su manimi, o aš su tavimi nebuvau. Toli nuo tavęs mane laikė tai, ko, jei nebūtų tavyje, [visai] nebūtų. Pakvietei, sušukai ir pralaužei mano kurtybę, suspindėjai, sublyksėjai ir nuvijai mano aklybę, paskleidei savo kvapą, aš įkvėpiau ir ilgiuosi tavęs, paragavau – ir alkstu, ir trokštu, tu palietei mane, ir aš užsidegiau tavo ramybės troškimu.“ [1]

Dievą, kuriam po savo atsivertimo atiduoda visą savo širdį, Augustinas vadina Grožiu. Panagrinėsime, kaip šis žodis atskleidžiamas Šventajame Rašte.

Pirmiausia reikia pažymėti, jog žodis „grožis“ yra labai įsikūnijęs žodis. Jis mums nuskamba daug materialiau, negu, pavyzdžiui, „gėris“, „meilė“, „ramybė“. Kai besimokantieji tikėjimo tiesų paklausiami, ar Dievas yra gražus, dauguma akimirkai sutrinka.

Ką gi, tai natūralu. Labiau negu kuri nors kita Dievo savybė, jo grožis yra „atsiduodantis“, „sugaunamas“ būtent kūrinijoje, o labiausiai – žmoguje, kuris sukurtas pagal Dievo panašumą. Hebrajiškas žodis tov, kuris įprastai verčiamas kaip „geras“, iš tiesų turi daug platesnę reikšmę. Kai per šešias dienas sukuriamas pasaulis, ir Dievas mato, jog visa, kas sukurta, yra tov (gera), tai reiškia, jog viskas atitinka Dievo užmojį, atspindi jo planą, dar labiau – jį patį. Visa yra tikroje harmonijoje, visa yra aukso pjūvis, dieviškoji proporcija. Visa yra gražu.

Būtent labiausiai šiuo aspektu žmonės, daiktai, vaizdai yra gražūs bibline kalba. Įdomią iliustraciją pateikia senas midrašinis pasakojimas apie Mozės gimimą. Išėjimo knygoje (Iš 2, 2) rašoma, kad jo motina, „matydama, kad tai gražus (tov) kūdikis, tris mėnesius jį slėpė“. Rabinų legenda byloja, jog tai reiškė, kad kūdikis gimė jau apipjaustytas. Taigi – gražus yra tas, kuriame Dievo įstatymas įvykdytas, tas, kuriame matoma Dievo tobuloji tvarka. Graži Dievo sukurtoji gamta, vykdanti jo įsakus, įrašytus į jos prigimtį, gražūs yra pastatai ir daiktai, skirti Dievo šlovei. Gražus yra Mozė – Dievo išrinktasis, Jėzaus provaizdis. Gražus yra Dovydas – Dievo pateptinis (plg. 1 Sam 16, 12), nors žmogaus akimis žiūrint, jis tik mažiausias ir menkiausias tarp savo brolių. Tačiau „Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“ (1 Sam 16, 7b). Ir aišku – gražūs yra Sužadėtinis ir Sužadėtinė Giesmių giesmėje. Šioje Biblijos knygoje grožis lašėte laša nuo kiekvieno giesmės sakinio, kaip kvapnus aliejus nuo sužadėtinės pirštų (plg. Gg 5, 5). Ši Meilės giesmė pati yra aukso pjūvis, dieviškoji proporcija visos Biblijos kontekste, himnas žmogaus ir pasaulio tikslui, svajonei ir išsipildymui – vienybei tarpusavyje ir su Dievu.

Pranašo Izaijo knygoje, taip vadinamose Viešpaties tarno giesmėse, suskamba kitas motyvas. Viešpaties išrinktasis yra tas, kurio veidas yra „nežmoniškai sudarkytas“ (Iz 52, 14), tas, kuris „nebuvo nei patrauklus, nei gražus“ (Iz 53, 2…).

Taip išpranašaujama tai, kas įvyksta Naujajame Testamente. Dievo Sūnus, Tėvo išrinktasis, Jėzus, „turėdamas Dievo prigimtį, […] apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės“ (Fil 2, 6–7). Jėzuje Kristuje dieviškasis grožis iš esmės ir su jėga atskleidžia šį išskirtinį tobulumo matmenį – meilę iki visiško savęs atidavimo. Gailestingąją meilę, kuri godžiai nesilaiko savo grožio, bet sutinka priimti nuodėmės ir gėdos sudarkyto mylimojo žaizdotą pavidalą. Ir štai didžiausias estetikos paradoksas – kryžius tampa dieviškuoju aukso pjūviu; tai, kas simbolizuoja bet kokios vidinės ir išorinės harmonijos sudarkymą, dėl Dievo Sūnaus ištiestų sąnarių ir meilėje atiduotos Dvasios tampa naujos kūrinijos grožiu – dieviškąja harmonija. Grožiu, kurio paletėje gausu gailestingumo spalvos.

Šv. Augustinas taip apibūdino šio paradokso paslaptį: „Jis neturėjo nei grožio, nei puošnumo tam, kad suteiktų tau grožį ir puošnumą. Kokį grožį? Kokį puošnumą? Gailestingąją meilę, kad galėtum skubėti mylėti ir mylėti veržliai. Žvelk į Tą, dėka kurio tapai gražus.“

Teologinė kalba apie grožį niekada nebus išsami, jei nepaminėsime tos, kuri, stovėdama po gražiausiojo iš žmonių (plg. Ps 45, 3) kryžiumi, persiėmė jo grožio apstybe. Ji – Nazareto Marija. Kaip rašo italų autorė L. Antinuči (L. Antinucci, „La bellezza di Dio“), Marija – ne mitas, ne graži pasaka, ne kažkoks mūsų idealų komplektas. Ji – visiškai reali moteris, gyvenusi žydų visuomenėje. Ir šis konkretus moteriškumas atskleidžia Amžinybės grožį, ji yra žemiškojo ir dieviškojo grožio susitikimas.

Ji – reali kaip mes. Paprasti vyrai ir moterys, Grožio sukurti G / grožiui.

Ses. Emanuela Linda Ceple SJE


[1] Aurelijus Augustinas, Išpažinimai, 10, XXVII, vert. E. Ulčinaitė, V. Stalioraitytė, V. Bachmetjevas, Vilnius: Hubris, 2019, p. 147–148.

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.