01
09 /
2013
Naujasis popiežius Pranciškus tęsia Benedikto XVI pradėtą Tikėjimo metams skirtų katechezių tikslą. Šįkart Šventasis Tėvas analizuoja svarbiausią krikščionybės naujieną – Jėzaus prisikėlimą ir jo reikšmę mūsų tikėjimui bei gyvenimui.
Jėzaus mirtis ir prisikėlimas – mūsų vilties šerdis
Brangūs broliai ir seserys, Tikėjimo išpažinime kartojame žodžius: „Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių.“ Mes kaip tik ir švenčiame šį įvykį: Jėzaus prisikėlimą, svarbiausią krikščionybės naujieną. Šv. Paulius rašo Korinto krikščionims: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai.“ (1 Kor 15, 3–5) Šis trumpas tikėjimo išpažinimas skelbia būtent Velykų slėpinį ir prisikėlusio Kristaus pirmąjį pasirodymą Petrui ir Dvylikai: Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra mūsų vilties šerdis. Be tikėjimo Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu mūsų viltis bus silpna, tai net nebus viltis; būtent Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra mūsų vilties šerdis. Apaštalas sako: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias.“ (1 Kor 15, 17) Deja, dažnai būdavo bandoma silpninti tikėjimą Jėzaus prisikėlimu, tarp tikinčiųjų taip pat kildavo abejonių. Tai, kaip sakoma, „nerimtas“ tikėjimas, jis nėra tvirtas; taip yra dėl paviršutiniškumo, kartais dėl abejingumo, nes žmonės užsiėmę tūkstančiais kitų dalykų, kuriuos laiko svarbesniais už tikėjimą, taip pat dėl išskirtinai horizontalaus požiūrio į gyvenimą. Tačiau būtent prisikėlimas atveria mus didesnei vilčiai, nes atveria mūsų ir pasaulio gyvenimą amžinajai Dievo ateičiai, pilnutinei laimei, tikrumui, kad blogis, nuodėmė, mirtis gali būti nugalėti. Tai leidžia su didesniu pasitikėjimu išgyventi kasdienius dalykus, imtis jų drąsiai ir įsipareigojant. Kristaus prisikėlimas nauja šviesa nušviečia tuos kasdienius dalykus. Kristaus prisikėlimas yra mūsų stiprybė!
Kaip mums buvo perduota tikėjimo tiesa apie Kristaus prisikėlimą?
Naujajame Testamente esama dviejų liudijimų rūšių: kai kurie jų yra tikėjimo išpažinimo formos, tai sintetinės formuluotės, nurodančios tikėjimo esmę; kiti pateikiami kaip pasakojimai apie prisikėlimą ir su tuo įvykiu susijusius faktus. Pirmoji tikėjimo išpažinimo forma, pavyzdžiui, yra mūsų girdėtame skaitinyje arba Laiške romiečiams, kur šv. Paulius rašo: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas.“ (Rom 10, 9) Nuo pat Bažnyčios pradžios tikėjimas Jėzaus mirties ir prisikėlimo tiesa yra tvirtas ir aiškus. Tačiau šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į Evangelijoje aptinkamus pasakojimo formos liudijimus. Visų pirma pastebime, kad pirmosios šio įvykio liudytojos buvo moterys. Rytui auštant, jos skuba prie kapo ir pamato pirmąjį ženklą: tuščią kapą (plg. Mk 16, 1). Paskui sutinka Dievo pasiuntinį, kuris skelbia: nukryžiuotojo Jėzaus iš Nazareto čia nėra, Jis prisikėlė (plg. Mk 16, 5–6). Skatinamos meilės, moterys patiki šia žinia ir tuoj pat ją skelbia kitiems, nepasilaiko jos sau, o perduoda. Džiaugsmo, sužinojus, kad Jėzus gyvas, ir širdis pripildžiusios vilties neįmanoma sulaikyti. Taip turėtų dėtis ir su mumis. Džiaukimės, kad esame krikščionys! Tikime Prisikėlusįjį, nugalėjusį blogį ir mirtį! Turėkime drąsos „išeiti“ ir nešti tą džiaugsmą ir tą šviesą į visas savo gyvenimo vietas! Kristaus prisikėlimas yra mūsų didžiausias tikrumas; tai mūsų didžiausias lobis! Argi galima nesidalyti su kitais tuo lobiu, tuo tikrumu? Jis nėra skirtas tik mums, turime jį perteikti, duoti kitiems ir dalytis su kitais. Būtent tai yra mūsų liudijimas.
Kodėl moterys yra pirmosios liudytojos
Naujojo Testamento tikėjimo išpažinimuose tarp prisikėlimo liudytojų minimi tik vyrai, apaštalai, o moterys neminimos. Taip yra todėl, kad pagal to meto žydų įstatymą moterys ir vaikai negalėjo būti patikimi ir tikėtini liudininkai. Tačiau Evangelijose moterims tenka pirmaeilis, pamatinis vaidmuo. Čia galime įžvelgti Prisikėlimo istoriškumą patvirtinantį elementą: jei tai būtų išgalvotas įvykis, tuometinės epochos aplinkoje jis nebūtų siejamas su moterų liudijimu. Evangelistai pasakoja vien tai, kas įvyko: moterys yra pirmosios liudytojos. Tai mums byloja, kad Dievas nesivadovauja žmonių kriterijais: pirmieji Jėzaus gimimo liudytojai buvo piemenys, paprasti, kuklūs žmonės; o pirmosios Prisikėlimo liudytojos – moterys. Ir tai yra gražu. Tai tam tikru mastu yra moterų misija – motinų, moterų! Liudyti vaikams, anūkams, kad Jėzus yra gyvas; Jis gyvas, prisikėlė. Motinos ir moterys, liudykite tai! Dievas žvelgia į širdį, į tai, kiek esame Jam atviri, ar esame pasitikintys kaip vaikai. Tačiau tas faktas taip pat ragina apmąstyti, kaip moterys Bažnyčioje ir tikėjimo kelyje atliko ir šiandien atlieka ypatingą vaidmenį atverdamos duris Viešpačiui, sekdamos Jį ir perteikdamos Jo veidą, nes tikėjimo žvilgsniui visuomet reikia paprasto ir gilaus meilės žvilgsnio. Apaštalams ir mokiniams sunkiau patikėti Prisikėlusiuoju. O moterims ne. Petras bėga prie kapo, bet sustoja priešais tuščią kapą. Tomas rankomis turi paliesti Jėzaus kūno žaizdas. Mūsų tikėjimo kelyje irgi svarbu suvokti ir jausti, kad Dievas mus myli, jog nebijotume Jo mylėti: tikėjimas reiškiamas lūpomis ir širdimi, žodžiu ir meile. Jėzus pasirodo mokiniams, po to kitiems: Jis esti nauju būdu. Jis Nukryžiuotasis, bet Jo kūnas yra šlovingas: negrįžo į žemišką gyvenimą, bet gyvena naujaip. Iš pradžių mokiniai Jo neatpažįsta, tik Jo žodžiai ir veiksmai atveria jiems akis. Susitikimas su Prisikėlusiuoju perkeičia juos, sutvirtina jų tikėjimą, tampa neišjudinamu tikėjimo pagrindu. Ir mums duota daug ženklų, pagal kuriuos galime atpažinti Prisikėlusįjį: Šventasis Raštas, Eucharistija ir kiti sakramentai, artimo meilė, visi meilės gestai, iš kurių spinduliuoja Prisikėlusiojo šviesa. Leiskime, kad mus nušviestų Kristaus prisikėlimas, kad mus perkeistų Jo galia, kad pasaulyje taip pat per mus mirties ženklai užleistų vietą gyvybės ženklams. Skelbkite tą tikrovę – Viešpats yra gyvas ir eina su mumis per gyvenimą. Skelbkite šią viltį. Būkite įsitvirtinę šioje viltyje; šios vilties inkaras yra danguje; laikykitės įsikibę šio inkaro lyno, būkite įsitvirtinę ir skelbkite viltį. Jūs esate Jėzaus liudytojai, liudykite, kad Jėzus yra gyvas, ir tai duoda mums viltį, viltį šiam pasauliui, kuris kiek paseno dėl karų, blogio ir nuodėmės.
Prisikėlimo išganomoji reikšmė
Ką reiškia prisikėlimas mūsų gyvenimui? Kodėl be jo mūsų tikėjimas yra tuščias? Mūsų tikėjimas grindžiamas Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, panašiai kaip namas stovi ant pamatų: jei pamatai neatlaiko, visas namas sugriūva. Ant kryžiaus Jėzus paaukojo pats save, prisiimdamas mūsų nuodėmes ir nužengdamas į mirties bedugnę, o prisikėlimu Jis jas įveikia, atleidžia mums ir atveria kelią atgimti naujam gyvenimui. Šventasis Petras tai glaustai išreiškia savo Pirmojo laiško pradžioje: „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris skirtas jums danguje.“ (1 Pt 1, 3–4) Apaštalas mums sako, kad sykiu su Jėzaus prisikėlimu įvyksta kažkas visiškai nauja: esame išvaduoti iš nuodėmės vergijos ir tampame Dievo vaikais, taigi esame atgimdomi naujam gyvenimui. Kada tai įvyksta mums? Per Krikšto sakramentą. Senaisiais laikais paprastai būdavo krikštijama panardinant. Krikštijamasis, nusivilkęs drabužius, nužengdavo baptisterijoje į baseiną, o vyskupas arba kunigas tris kartus užliedavo vandens ant galvos, krikštydamas Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Pakrikštytasis išeidavo iš baseino ir apsirengdavo nauju baltu drabužiu: taip jis atgimdavo naujam gyvenimui, pasinerdamas Kristaus mirtyje ir prisikėlime, tapdavo Dievo vaiku. Šventasis Paulius Laiške romiečiams rašo: „Jūs gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15).
Būtent per Krikštą gautoji Dvasia mus moko ir ragina sakyti Dievui: „Tėve“, veikiau „Aba!“, tai reiškia „Tėti“. Toks yra mūsų Dievas: Jis yra mums Tėtis. Šventoji Dvasia įgyvendina mumyse naują Dievo vaikų būklę. Tai didžiausia dovana, kurią gauname velykiniame Jėzaus slėpinyje. Dievas laiko mus savo vaikais, supranta, mums atleidžia, mus apkabina, myli ir tuomet, kai suklystame. Jau Senajame Testamente pranašas Izaijas sakė, kad netgi jei motina pamirštų savo vaiką, Dievas niekuomet mūsų nepamiršta, nė vienai akimirkai (plg. Iz 49, 15). Tai yra gražu!
Gyvenkime kaip Dievo vaikai
Vis dėlto tas sūniškas santykis su Dievu nėra panašus į lobį, saugojamą mūsų gyvenimo kamputyje, bet privalo augti, turi būti kasdien stiprinamas Dievo žodžio klausymu, malda, sakramentais, ypač Atgaila ir Eucharistija, taip pat artimo meile. Galime gyventi kaip vaikai! Toks yra mūsų vertumas – vaikų orumas. Turime elgtis kaip tikri sūnūs ir dukros! Tai reiškia kasdien leisti, kad Kristus mus keistų ir darytų panašius į save. Tai reiškia stengtis gyventi krikščioniškai, stengtis jį sekti, nors matome savo ribotumą ir silpnybes. Nuolat kyla pagunda atmesti Dievą į šalį ir centre pastatyti save pačius, o nuodėmės patirtis žeidžia mūsų krikščioniškąjį gyvenimą, mūsų buvimą Dievo vaikais. Todėl turime turėti tikėjimo drąsos ir nepasiduoti tokiam mentalitetui, kuris sako: „Dievas nereikalingas, jis tau nėra svarbus“ ir taip toliau. Priešingai: tik elgdamiesi kaip Dievo vaikai, nenusimindami dėl savo nupuolimų, nuodėmių, jausimės Dievo mylimi, o mūsų gyvenimas bus atnaujintas, ramus ir džiaugsmingas. Dievas yra mūsų stiprybė! Dievas yra mūsų viltis! Brangūs broliai ir seserys, mes pirmutiniai turime turėti tą nepalaužiamą viltį, būti jos regimu ženklu, aiškiu ir kupinu šviesos visiems. Prisikėlęs Viešpats yra viltis, kuri niekuomet neapgauna ir nenuvilia (plg. Rom 5, 5). Viltis nenuvilia. Viešpaties viltis! Kiek kartų mūsų gyvenime viltys išsisklaido į nieką, kiek kartų širdyje turimi lūkesčiai neišsipildo! Mūsų, krikščionių, turima viltis yra stipri, tikra, tvirta šioje žemėje, kurioje Dievas mus pašaukė keliauti; ji atvira amžinybei, nes grindžiama Dievu, kuris visuomet ištikimas. Neturime apie tai pamiršti: Dievas yra visuomet ištikimas; Dievas visuomet ištikimas mums. Tas faktas, kad per Krikštą prisikėlėme su Kristumi iš numirusiųjų su tikėjimo dovana, duodančia mums nenykstantį palikimą, tepalenkia mus dar labiau ieškoti Dievo dalykų, daugiau galvoti apie Dievą, daugiau melstis. Buvimas krikščionimis nėra vien tik įsakymų vykdymas; tai reiškia būti Kristuje, mąstyti kaip Jis, veikti kaip Jis, mylėti kaip Jis; tai reiškia Jam leisti užvaldyti mūsų gyvenimą, kad Jis jį perkeistų, išvaduotų nuo blogio ir nuodėmės sutemų.
Brangūs broliai ir seserys, klausiantiems apie mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15), parodykime prisikėlusį Kristų. Parodykime Jį skelbdami Žodį, tačiau pirmiausia savo, prikeltųjų, gyvenimu. Parodykime džiaugsmą dėl to, kad esame Dievo vaikai, laisvę, kurią mums duoda gyvenimas Kristuje; tai tikra laisvė, išlaisvinanti iš blogio, nuodėmės ir mirties vergijos! Žvelkime į dangaus Tėvynę ir įgysime naujos šviesos ir jėgų, taip pat ir mūsų įsipareigojimuose ir kasdieniuose darbuose. Tai vertinga tarnystė, kurią turime aukoti mūsų pasauliui, dažnai neįstengiančiam pakelti žvilgsnio aukštyn, pakelti žvilgsnio į Dievą.
Popiežius Pranciškus
Parengta pagal 2013 m. balandžio 3 d. ir 10 d. katechezes
iš „Bažnyčios žinių“, 2013 m. gegužės 27 d., Nr. 5
