Kristaus paaukojimas šventykloje

01
02 /
2020

Kristaus paaukojimas šventykloje
Fra Angelico (XIV a. pab. – 1455), Florencija, Šv. Morkaus vienuolynas, 10 celė (1440–1441).

Dailininkas, kurio freskos fragmentas puošia šio mėnesio „Magnificat“ viršelį, skaitytojui, be abejo, pažįstamas. Tai vienintelis Katalikų Bažnyčios palaimintuoju paskelbtas dailininkas (beato pradėtas vadinti iškart po mirties) – brolis dominikonas Jonas iš Fiezolės, gyvenime vadintas Angeliškuoju Broliu – Fra Angelico. 2010 m. aštuntojo „Magnificat“ numerio viršelyje buvo publikuotas jo nutapytas paveikslas „Mergelės Marijos karūnavimas“, 2014 m. Fra Angelico freskų ir altorinio paveikslo reprodukcijomis iliustruota mąstymų knygelė „Septyni paskutiniai Kristaus žodžiai“, 2015 m. velykinio laiko „Magnificat“ maldyną reprezentavo freska iš Šv. Morkaus vienuolyno Florencijoje „Kristaus nužengimas į pragarus“. Visuose minėtuose „Magnificat“ leidiniuose jau buvo rašyta apie Joną iš Fiezolės ir jo epochą. Kartotis nesinori, todėl šį kartą į kūrinį pažvelkime kiek kitu rakursu: Fra Angelico ir teatras. Ką apie tai žinome?

1436 m. Fiezolės dominikonų bendruomenė, kuriai priklausė ir brolis Jonas, persikėlė į Florenciją. Broliai apsigyveno Šv. Morkaus vienuolyne, kurio kluatro[1] priestate jau kurį laiką rinkosi „Kristaus paaukojimo šventykloje“ pasauliečių brolija – aktyvi florentietiškų misterijų rengėja. Italijoje šias misterijas vadino Sacre rappresentazioni – Šventieji atvaizdai (vaidinimai). Ši Viduramžiais atsiradusi bažnytinės dramos forma XV a. jau buvo „įaugusi į liturgijos kūną“ (ypač per Didžiąją savaitę), o florentietiški rappresentazioni išsiskyrė savo iškalbingumu ir žodžio galia. Vienuoliai pamokslininkai matė, kad šie spektakliai labai paveikūs, todėl vertino juos kaip būdą meniškai ir išraiškingai pamokslauti.

Vaidindavo dažniausiai jaunuoliai pasauliečiai, o režisuodavo broliai dominikonai. Pjesėse pasakotos evangelinės arba šventųjų gyvenimo istorijos, buvo išjuokiamos ydos ir uždegama dorybių spindesiu. Būdinga XV a. florentietiškų misterijų mizanscena – šonuose klūpančios figūros. Spektaklio pabaigoje pasirodydavo angelu persirengęs dvasininkas, kuris pasakydavo pamokomą išvadą (moralą) ir pakviesdavo visus aktorius bei publiką kartu sugiedoti iškilmingą himną ir sušokti linksmą šokį (veikiausiai ratelį, panašų į šventųjų ir angelų šokius, kuriuos Fra Angelico tapydavo Paskutiniojo teismo scenose). Tad Florencijoje jis gavo kelias užduotis: ištapyti freskomis naujai apgyvendintą Šventojo Morkaus vienuolyną ir kurti dekoracijas „Kristaus paaukojimo“ brolijos rengiamiems Sacre rappresentazioni.

Dabar ir pažvelkime į freską, kurią Šv. Morkaus vienuolyno dešimtoje celėje nutapė Angeliškasis Brolis Jonas. Ji gerokai skiriasi nuo įprastos viduramžiškos tapybos: yra gyvesnė, realistiškesnė ir labai įtaigi. Manoma, kad kaip tik Sacre rappresentazioni „gyvieji paveikslai“ galėjo išjudinti dailininkų vaizduotę, pagimdžiusią tokį reiškinį, kaip ankstyvojo renesanso dailė, kuriai priskiriama ir menininko kūryba.

Vaizduojama scena aprašyta šv. Luko evangelijoje: „Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms (t. y. 40 dienų po gimdymo, – aut. past.), [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, […] ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: porą purplelių arba du balandžiukus.“ Taigi regime šv. Juozapą, pintoje kraitelėje nešantį auką – du balandžiukus, Švč. Mergelę Mariją, ką tik atidavusią Kūdikį į rankas Simeonui, kuriam „buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją“ (Lk 2, 22–26). Už figūrų įžiūrime rusenantį aukurą. Tai atnašavimo ir aukojimo vieta, bylojanti ne tik apie Įstatymo vykdymą – pirmagimio sūnaus paaukojimą Viešpačiui, bet ir pranašaujanti būsimą laisvai prisiimtą Kristaus auką ir Mergelės Marijos dalyvavimą joje: „Tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 36).

Be pagrindinių veikėjų, paveikslo kompozicijoje yra dar du. Priešais sakralų įvykį klūpo Pamokslininkų ordino šventieji: kankinys Petras Veronietis ir dominikonų tretininkė Kotryna Sienietė [2]. Pakyla, ant kurios stovi pagrindiniai veikėjai, ir ypač šonuose priklaupusios figūros primena florentietiškų misterijų „scenografiją“. Jos yra tarsi paveikslo rėmas ar pirmas planas, esantis žemiau ir arčiau žiūrovo. Nutapyti vienuoliai ne tik klūpo, mąsto, stebi ar adoruoja, bet ir kreipia žiūrovo žvilgsnį gilyn į paveikslo šerdį. Paprastomis kompozicinėmis priemonėmis Angeliškasis Brolis išreiškė dominikonų ordino moto: kontempliuok ir perduok[3]. Taigi plokščioje sienoje aukščiau vykstančio veiksmo ir žemiau klūpančių vienuolių dėka sukuriami ne tik du planai, bet ir dvi istorijos – viduramžių dominikonų ir universali evangelinė. Domininkonų šventieji telkia mūsų dėmesį į „kompozicinį mazgą“ – Simeono ir Kūdikio žvilgsnių susitikimą.

Pagal Tradiciją, senolis Simeonas buvo teisus ir išsilavinęs žmogus – vienas iš 72 Šventojo Rašto (Senojo Testamento) vertėjų į senąją graikų kalbą[4]. Skaitydamas Izaijo pranašystės eilutę: „ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų“ (Iz 7, 14), – jis pagalvojo, jog tai klaida, kurią reikia ištaisyti. Žodį „mergelė“ ketino pakeisti šiuo atveju „teisingesniu“ – „moteris“. Tačiau Viešpaties angelas sulaikė Simeono ranką ir pasakė, kad šis nemirsiąs, kol neįsitikinsiąs pranašystės teisingumu. Taigi Simeonui reikėjo nugyventi 300 metų, kol Šventoji Dvasia paragino jį ateiti į Šventyklą. Marija ir Juozapas atnešė pirmagimį sūnų, o Simeonas sulaukė savo valandos – pranašystė išsipildė: Mergelė į jo rankas atidavė Kūdikį, Senasis Testamentas susitiko su Naujuoju, o Simeonas buvo išlaisvintas iš laukimo. Pirmųjų amžių krikščionių teologas Origenas, apmąstydamas šią akimirką, kalba Simeono lūpomis: „Kol nebuvau paėmęs į rankas Mesijo ir jo priglaudęs, buvau lyg kalinys, negalintis išsivaduoti iš savo pančių.“[5] Taigi, momentas, išryškintas „Magnificat viršelyje“, tai išlaisvinantis susitikimas, Simeono širdies džiaugsmas ir šlovinimo giesmė. Klausykime jos.

Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,
leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,
nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,
kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje:
šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę.

(Lk 2, 29–32)

Dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė


1 Galerija apjuostas uždaras vienuolyno kiemas.

2 Ją kanonizavo 1461 m., t. y. dviem dešimtmečiais vėliau, nei atsirado šis atvaizdas, tačiau aptariama freska buvo ne viešoje vietoje, o pasauliečių nelankomoje vienuolyno celėje, kur galėjo būti puoselėjamas ir neoficialus pamaldumas Kotrynai iš Sienos.

3 Lotyniškai „Contemplata aliis tradere“. Tai Katalikų Bažnyčios teologo dominikono šv. Tomo Akviniečio frazė iš veikalo „Summa Theologiae“ (Teologijos suma).

4 Septuaginta buvo išversta 247 m. pr. Kristų.

5 Origenas, 15-oji homilija apie šv. Luko evangeliją. „Magnificat“ vertimas.

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.