01
06 /
2020
Kunigų knyga –Toros sudedamoji dalis. Jos vieta Penkiaknygės viduryje nurodo ypatingą svorį, akcentuojant tai, kas svarbiausia visoje Toroje. Svarbiausia, kalbant apie Dievą, kad jis yra ŠVENTAS. Tai – pagrindinė žinia: „Viešpats kalbėjo Mozei tardamas: Kalbėk visai izraelitų bendrijai ir sakyk jiems: ‘BŪKITE ŠVENTI, NES AŠ, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas‘“ (Kun 20, 26). Žmogaus elgesio pamatas remiasi šia tiesa, Dievo šventumu. Šventumą reikėtų suprasti pirmiausia skirtingumo prasme. Dievas yra KITOKS. Jis ne tik nėra kūrinys, bet ir savo esme yra grynas gėris bei amžina meilė. Jame nėra nieko, kas būtų netobula, sutepta ar nešvaru. Todėl neįmanoma, kad Dievas tapatintųsi su tuo, kas laikina ir trapu. Neįmanoma, kad tarpusavyje derėtų Meilė ir blogis, gyvybė ir mirtis, tobulumas ir nuodėmė.
Tam, kad būtų įmanomas santykis tarp visiškai skirtingų pusių, reikia panašumo. Būtent dėl to Dievas ragina žmogų tapti panašiam į jį, tapti šventam. Vien žmogaus pastangomis grynas gėris ir meilė sunkiai pasiekiami, todėl Dievas pats ateina į pagalbą ir lydi tautą ir kiekvieną žmogų kelyje į šventumą. „Laikykitės mano įstatų ir vykdykite juos. Aš Viešpats, jus pašventinu“ (Kun 20, 8). Visa, kas prie jo prisiliečia, tampa panašu į jį, pašventinta: laikas, žmogus, tauta.
Svarbu ir tai, jog žmogus nelabai gali rinktis būti nešventas, pasilikti atskirtas nuo Dievo. Bet kokios autonomijos iliuzijos turėtų išnykti vien nuo minties, kad kūrinija ir žmogus yra neatsiejamai susiję su šventu Dievu, nes jis – ne tik Kūrėjas, bet ir Palaikytojas. Būdamas pats šventas, jis kuria tai, kas šventa, ir palaiko tai, kas šventa. Visa kita pasmerkta išnykti. Būtent tai lemia naują ne tik Išrinktosios tautos, bet ir kiekvieno tikinčio žmogaus elgesį. Šventumas yra ir naujos bendruomenės, Dievo tautos vidinio gyvenimo sąlyga. Nuo šio pamato atsispiriant ir kuriama Išrinktosios tautos teisė, reglamentuojanti žmogaus elgesį, pirmiausia santykius su Dievu, bet taip pat ir santykius vienų su kitais – visose srityse. Religinėje plotmėje tai išreiškia šventės ir papročiai, per kuriuos pašventinamas Izraelis gali palaikyti santykį su Dievu, pabrėždamas ir savo kaip šventos, Dievui priklausančios tautos tapatybę, laikydamasis paties Dievo duotų nurodymų ir jam garbinti skirtų apeigų. Kunigų knyga – tarsi liturginis kalendorius, išsamiai pristatantis švenčiamas metų šventes, pašventinant laiką ir įvedant tautą į liturginį ritmą, kurio laikydamasi ji nuolat palaikys savo santykį su Dievu.
Svarbiausias Dievui pašvęstas laikas vadinamas šabu, švenčiamas kiekvieną hebrajų savaitės septintąją dieną. Šabo kilmė siejama su Dievo troškimu skirti šią dieną savo kūrinijai, ilsintis po visų kūrybos darbų. Tai nėra tik poilsis, nes Dievas nepavargsta, jam nereikia laiko atsikvėpti. Šabas – Dievo laikas, kuris nepriklauso niekam kitam, vien tik jam. Švęsdamas šabą žmogus įsijungia į Dievo ritmą, prisiliesdamas prie Dievo šventumo, jam atsiverdamas. Per šabą Dievas pašventina žmogaus laiką bei visa, kas juo veikiama. Per šabą žmogus labiausiai išgyvena savo laisvę ir panašumą į Kūrėją. Santykiui su Dievu pakaktų vien šabo, apreiškiančio Dievo Šventumą, tačiau kitos šventės skirtos liudyti, kaip Dievas veikia žmogaus gyvenime. Kunigų knygos 23 skyrius pristato Dievo tautos minėjimus, kuriais pašventinama visa, kuo žmogus užsiima. Šios šventės sudaro metų ciklą: Pascha ir Neraugintos duonos iškilmė, Pirmienų derliaus šventė, Sekminės, Naujųjų Metų diena, Permaldavimo diena ir Palapinių iškilmės. Minint šias šventes tikimasi Dievo palaiminimo, gerovės ateityje. Tačiau didysis atlygis yra tai, kad per šias šventes patiriamas Švento Dievo artumas: „Tarp jūsų turėsiu savo Padangtę ir jūsų neatmesiu. Visada būsiu arti jūsų; aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta“ (Kun 26, 3-13; Iš17, 7). Būtent jos panaikina perskyrą tarp to, kas šventa, ir to, kas nuodėminga. Dėl to ir turime švęsti liturgines šventes, ne todėl, kad jos tiesiog privalomos.
Pascha – Perėjimo šventė
Išėjimo knygos liudijimu, Paschos šventės paprotys yra ankstesnis už išėjimą iš Egipto ir įėjimą į Kanaano žemę. Originali šios šventės kilmė susijusi su gyvulininkyste užsiimančių gyventojų papročiais. Tuoj po žiemos saulėgrįžos, prieš išvarant gyvulius į ganyklas, tikintis palankių metų, šeimos galva aukodavo dievybėms vienmetį gyvulį, atlikdamas tam tikras apeigas, kurias sudarydavo dvi dalys: kraujo ritualas ir valgymas. Kraujo ritualu, patepant paaukoto gyvulio krauju palapinių angas, buvo siekiama atbaidyti priešiškas jėgas, gebančias pakenkti klajokliams ir bandoms. Valgant paruoštą auką buvo dėkojama ir prašoma dievybių palaikyti gyvulių bandos vaisingumą. Po Išėjimo įvykio Paschai suteikiamas naujas turinys. Nuo tada Paschos minėjimu švenčiamas išlaisvinimas iš Egipto vergovės. Dievo nurodymu, naktį prieš paliekant Egiptą, patikėjusieji juo aukojo avinėlį, ženklindami jo krauju namų staktas ir paskubomis jį valgydami. Tą naktį perėjo Viešpaties angelas, mirtimi ištikęs visus krauju nepaženklintų namų pirmagimius. Po šios rykštės faraonas paleido tautą.
Neraugintos duonos šventė
Ši šventė skirta žadinti Išrinktosios tautos atmintį apie įvykius dykumoje, perėjus Nendrių jūrą. Stokojant maisto, Dievas maitino savo tautą mana, krentančia iš dangaus. Švenčiama septynias dienas tuoj po Paschos. Paskutiniąją iškilmių dieną minima pirmienų arba pirmųjų vaisių šventė, atnašaujant Dievui pirmąjį javų pėdą.
Sekminės
Šiuo pavadinimu įvardijama penkiasdešimtoji diena po Paschos, ženklinanti javapjūtės pabaigą. Šią dieną, dėkodamas Dievui už žemės gėrybes ir derlių, kunigas turėjo atnašauti du duonos kepalus, iškeptus iš naujojo derliaus miltų.
Palapinių šventė
Jos metu statomos palapinės, kuriose laikinai apsigyvenama ir vėl prisimenama kelionės į Pažado žemę patirtis. Tuomet tauta visiškai priklausė nuo Dievo, esančio kartu su ja dykumoje. Minint šią šventę kaip tik baigiamos rinkti vynuogės bei alyvuogės, spaudžiamas vynas bei aliejus. Visa tai apvainikuoja dėkojimas Dievui, su kuriuo būdama tauta nestokoja.
Permaldavimo arba susitaikymo diena
Šios dienos apeigos aprašytos Kunigų knygos viduryje, 16 skyriuje. Struktūriškai žvelgiant, tai – visos Toros centras. Šią dieną izraelitams nurodyta išpažinti savo nuodėmes ir maldauti Dievo atleidimo. Tai pasninko, apsivalymo ir atgailos diena. „Tą dieną bus atliekamas permaldavimas jūsų labui, kad būtumėte apvalyti. Jūs tapsite švarūs nuo visų savo nuodėmių Viešpaties akivaizdoje. Tai bus jums visiško šabo poilsis ir jūs turite marintis, tai amžinas įstatymas“ (Kun 16, 30–31). Tai diena, kai Dievas dovanoja naują pradžią, kasmet atleisdamas visas nuodėmes, kunigui atliekant atpirkimo ožio išvarymo į dykumą apeigas.
Metų pradžia
Septintajam metų mėnesiui lemta ženklinti šabą, todėl šio mėnesio pirmoji diena dar vadinama Naujųjų metų arba Trimitų diena. Kunigų knygos 25 skyriuje tarp minėjimų nurodomi Šabo ir Jubiliejiniai metai. Kas septinti metai žemei turi būti leidžiama pailsėti, kad ji nebūtų nualinta. Kas penkiasdešimt metų – jubiliejiniai metai skirti ekonominiam visuomenės išlyginimui, panaikinant visokias skolas, grąžinant prarastą dėl skolų laisvę ar žemę. Skolų nurašymas ir pirminės padėties atkūrimas kyla iš suvokimo, jog ir Dievas, būdamas šventas, atleidžia tautai jos negebėjimą būti šventai, suteikdamas naują galimybę.
Kunigų knygoje Izraelio tauta suvokiama kaip Dievo tauta. Švęsdamas Dievo nurodytas šventes kiekvienas tautos narys atmena ne tik Dievo dosnumą, bet ir savo priklausymą nuo jo ir jam. Būdamas Dievo nuosavybė, Izraelis negali elgtis kaip valdytojas, bet vien tik kaip patikėtinis. Ir tik uoliai laikydamasis Dievo nurodymų, per kuriuos jis ir tampa pašventinta tauta, jis bus liudijimas, jog yra kitokia tauta nei likusios, nes ir jų Dievas – KITOKS. Užduotis ne tik Išrinktajai tautai, bet kiekvienam, kuris trokšta būti susietas su ŠVENTU Dievu.
Kun. Mozė Mitkevičius
