01
06 /
2026
Tikėjimo kelionės pradžioje šventai tikėjau, jog žinau visas katalikiškas šventes ir liturginius laikus: Kalėdos, Velykos, Šeštinės, Sekminės, Devintinės, Žolinė, Vėlinės. Tuomet dar nebuvo „Magnificat“ maldynėlio, kuris supažindintų su katalikišku liturginiu kalendoriumi, tad šventės, kurios buvo minimos sekmadieniais, leido susiformuoti tokiam naiviam suvokimui. Tikra nuostaba apėmė, kuomet į rankas pateko mažas raudonas maldynas su užrašu Dievo tautos liturginės valandos, – tai pasauliečiams pritaikyta Valandų liturgijos, arba, paprasčiau, brevijoriaus versija. Jį vartydamas pirmąkart susipažinau su Visuotiniu Romos kalendoriumi ir atradau tą mane užbūrusį atskirą pasaulį su iškilmėmis, šventėmis, privalomais ir laisvais minėjimais, skirtingais liturginiais laikais ir jų ypatybėmis. Vėliau, toliau gilindamasis į liturgijos istoriją, pamačiau, kad ji primena tarsi J. R. Tolkieno sukurtą Viduržemės pasaulį: skirtingos rūšys su savita istorija, kur viskas persipynę ir kartu atskira. Vienos liturginės šventės gimė Rytų Bažnyčioje ir atėjo į Romos ritą, kitos buvo įvestos neseniai, trečios panaikintos dėl įvairių priežasčių.
Šitai pasakoju, norėdamas parodyti, jog liturginio laiko nepažinimas ar nepakankamas pažinimas nuskurdina mūsų tikėjimą ir kartu asmeninį maldingumą padaro vienpusį. Visi liturginiai laikai ar minėjimai buvo įvesti siekiant ne tik pašventinti mūsų kasdienybę, bet padėti geriau pasiruošti vieno ar kito tikėjimo slėpinio šventimui. Atskiras liturginis laikas duoda toną maldingumui: netinka per adventą apmąstyti Kryžiaus kelią, o per Velykas giedoti Graudžius verksmus. Kartu liturginis kalendorius padeda mums melstis drauge su Bažnyčia, nes mūsų tikėjimas nėra vien asmeninis, bet ir bendruomeninis. Štai prieš Sekmines visi esame kviečiami jungtis į Šventosios Dvasios noveną, prašant jos atėjimo; gegužės mėnesį Bažnyčia siūlo žvelgti į Mergelę Motiną Mariją – tobuliausią iš Kristaus Kūno narių; lapkričio pradžioje esame raginami savo maldomis padėti tiems, kurie peržengė mirties slenkstį ir yra nuskaistinami Dievo meilės ugnimi. Minėdami įvairiausius šventuosius, kurie įrašyti Visuotiniame kalendoriuje, mes kartu išpažįstame tikėjimą šventųjų užtarimu ir prašome konkretaus šventojo pagalbos bei paramos konkrečiose situacijose.
Įdėmiau gyvendami katalikišku liturginiu ritmu, mes žinome, kad sekmadienis nėra savaitės pabaiga, bet jos pirmoji diena – Prisikėlimo minėjimas; o naujus liturginius metus pradedame švęsti ne sausio 1 d., bet mėnesiu anksčiau – pirmą advento sekmadienį. Visi šie dalykai formuoja mūsų katalikišką pasaulėžiūrą ir pašventina kasdienybę, tuomet tampa daug lengviau išgyventi šiame pasaulyje, kuris jau nebėra krikščioniškas.
Šio naujo straipsnių ciklo tikslas ir bus sugrįžti prie šaknų, pasižiūrėti, kaip susiformavo mūsų katalikiškas liturginis kalendorius, kokiu liturginiu laiku dabar gyvename, kuo svarbūs liturginiai laikai ir kaip Bažnyčios ritmu išgyventi atskirus mėnesius, dienas ar net paros valandas.
„Pasak šventojo Pauliaus, pats Dievas moko mus melstis (plg. Rom 8, 26). Jis pats mums dovanojo tinkamus kreipimosi į jį žodžius, žodžius, kuriuos atrandame psalmyne, didžiosiose šventosios liturgijos maldose ir švęsdami Eucharistiją. Prašykime Viešpatį, kad padėtų mums kasdien vis labiau suvokti, jog liturgija yra Dievo ir žmogaus darbas, malda, kylanti iš Šventosios Dvasios ir mūsų, vidumi atsigręžusių į Tėvą vienybėje su žmogumi tapusiu Dievo Sūnumi.“ (Benediktas XVI)
Kun. Robertas Urbonavičius
