01
10 /
2023
Nehemijo knyga labai retai patenka į liturginių skaitinių sąrašą: šį mėnesį skaitysime dvi ištraukas, iš kurių antrąją vėl girdėsime vieną C metų sekmadienį… ir tiek. Tad nepraleiskime progos žvilgtelėti į šią vos nelikusią nepastebima knygą.
Ji yra artimai susieta su Ezdro knyga – jos abi pradžioje sudarė vieną veikalą, kurio autorius tikriausiai parašė ir abi Kronikų knygas. Ezdro ir Nehemijo sudėtinis veikalas yra svarbus kaip rašytinis šaltinis, atspindintis mums mažai žinomą Izraelio tautos istorijos laikotarpį – V–IV a. pr. Kr., nors iš tiesų praktiškai neįmanoma nustatyti tikslios įvykių sekos, nes abi knygos pasakoja juos gana nenuosekliai. Bet esmė tokia: po 50 metų tremties Babilonijoje, Persijos karaliui Kyrui leidus, dalis buvusios Judo karalystės ištremtųjų sugrįžo į savo gimtąją šalį. Tačiau jų padėtis buvo labai sunki. Apie nepriklausomos karalystės atkūrimą nebuvo nė kalbos: jie liko Persų karalystės valdiniai iki jos žlugimo 333 metais. Jiems sugrįžus į nuniokotą kraštą, reikėjo visa atkurti: ne tik savo miestus, Jeruzalę ir jos šventyklą – Izraelio tautos šerdį, bet pačią visuomenę, jos savimonę ir religiją, nes kelis dešimtmečius trukęs gyvenimas pagonybės apsuptyje ir vedybos su kitataučiais atnešė tikrą kultūrinę ir religinę sumaištį. Per tuos du šimtmečius, galima sakyti, gimsta judaizmas ir jo Šventraštis: kunigai ir Rašto žinovai, surinkę įvairias rašytines tradicijas, redaguoja Įstatymo knygą – Penkiaknygę. Pamažu formuojasi Biblijos kanonas. Šiam miesto ir tautos atkūrimui, be pranašų Hagajo, Zacharijo ir Izaijo knygos 56–66 sk. autoriaus, ypatingai tarnavo du vadai: Ezdras (arba Ezra) – kunigas, ir Nehemijas – pasaulietis, valdytojas.
Tačiau ieškoti Nehemijo knygoje vien istorinių duomenų reikštų neatpažinti jos išliekančios religinės vertės. Ji yra labai susijusi su paties Nehemijo vidiniais išgyvenimais, kuriuos jis pats pasakoja. Pradžioje, dar būdamas Persijoje, išgirdęs apie grįžusių žydų apgailėtiną padėtį – „jie atsidūrę skurde ir nemalonėje, Jeruzalės sienos pilnos spragų, o jos vartai ugnies sunaikinti“, Nehemijas taip paima tai į širdį, kad kelias dienas praleidžia verkdamas ir melsdamasis. Jo malda (1, 4–11) primena Mozės ir pranašų maldas: jis atgailauja, nes nelaimę supranta kaip tautos nuodėmių pasekmę, bet remiasi Dievo ištikimybe savo pažadams: „Jei sugrįšite prie manęs ir laikysitės mano įsakymų juos vykdydami, nors jūsų išblaškytieji būtų prie pačių dangaus skliauto pakraščių, aš juos surinksiu ir parvesiu į vietą, kurią esu išsirinkęs buveine savo vardui.“ Jo pašaukimu tampa dvigubas tikslas: sužadinti tikrą sugrįžimą – širdies sugrįžimą – ir atstatyti Jeruzalės sienas kartu su šventykla – Dievo buveine. Nehemijas yra veiklos žmogus. Iš karto, naudodamasis savo įtakinga tarnyste Persijos karaliaus dvare (ten jis buvo karaliaus gėrimų padavėjas), Nehemijas gauna leidimą keliauti į Jeruzalę ir pradėti atstatymo darbus.
Toliau knyga pasakoja apie Nehemijo veiklą Jeruzalėje. Jis sutelkia ir motyvuoja žmones, organizuoja statybos darbus bei miesto apsaugą, nes kaimynai jiems priešinasi. Kartu jis rūpinasi dvasiniu atsinaujinimu, kovodamas prieš kolektyvinę nuodėmę: egzistavo didelė ekonominė atskirtis tarp paprastų žmonių ir juos išnaudojusių didikų. Nehemijas griežtai įspėja turtinguosius, pats rodydamas santūrumo ir gailesčio vargšams pavyzdį (5 sk.).
Knygos kulminacija – 8 sk., jo ištrauką girdėsime per Mišias. Vyksta iškilminga liturgija, kurios metu vìsai susirinkusiai tautai yra skaitoma ir paaiškinama Įstatymo knyga. Dievo žodis suburia tautą, kuri į jį atsiliepia ašaromis, maldomis ir džiaugsmu. Pasak istorikų, čia gimsta judaizmas ir būsimas sinagogų kultas, pagrįstas nebe apeigomis ir aukomis, o Šventuoju Raštu ir jo komentavimu. Po savaitės trukmės džiaugsmingos Palapinių iškilmės prasideda atgailos liturgija (9 sk.) ir tautos įsipareigojimo laikytis Toros atnaujinimas. Kiti skyriai pasakoja tolesnius Nehemijo rūpesčius ir darbus, drąsiai įvedant visuomenines ir religines reformas: Jeruzalė turi būti šventa vieta, o tai reiškia, kad tauta turi konkrečiai gyventi pagal Dievo įstatymus ir nesusitepti. Nors žydai nebeturi nei valstybės, nei karaliaus, jie lieka šventa tauta, Dievo liudytoja tarp kitų tautų.
Atkakli Nehemijo kova, kad tautiečiai be jokių kompromisų su pagonybe vykdytų Toros reikalavimus, nėra legalizmo ar fanatizmo išraiška. Ji gimsta iš nuoširdžios ir jautrios meilės tautai ir suponuoja nuolatinį santykį su Dievu, pagrįstą Jo meilės dovanų atminimu ir begaliniu pasitikėjimu Jo ištikimybe, tai matome knygoje parašytose maldose.
Iš tiesų pasauliečiams, kuriems nuoširdžiai rūpi konkretus Bažnyčios gyvenimas ir liudijimas pasauliui, Nehemijas, maldos žmogus bei atsidavęs ir veiklus valdytojas, gali būti įkvepiantis pavyzdys.
Ses. Benedicte Rollin RA
