Nežinomo Lietuvos dailininko „Švč. Mergelė Marija Nekaltai Pradėtoji“

01
12 /
2014

201412Nežinomo Lietuvos dailininko XVII a. pab. – XVIII a. pr. ant drobės tapytas paveikslas „Švč. Mergelė Marija Nekaltai Pradėtoji“, puošiantis šio mėnesio „Magnificat“ viršelį, – dažnas senosios dailės siužetas, sukurtas pagal Apreiškimo Jonui eilutes: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.“ (Apr 12, 1)

Šis paveikslas – kiek modifikuotas Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos (lot. Immaculata) ikonografinis tipas, Vakarų Europos dailėje sparčiai plitęs nuo XV a., po karštų diskusijų Bažnyčiai aprobavus Švč. Mergelės Marijos, kaip Nekaltai Pradėtosios, titulą (Nekaltojo Prasidėjimo dogma paskelbta tik 1854 m. gruodžio 8 d. – red. past.). Marijos gimimas aiškintas kaip išankstinės Dievo idėjos realizacija – jai buvo lemta tapti Kristaus Įsikūnijimo indu, dėl to gimti be gimtosios nuodėmės ir būti skaisčiai. Taigi dailė atspindėjo tą Marijos vaidmenį, kurį jai suteikė Bažnyčia. Šiame paveiksle vaizduojamas Marijos kojas apsivijęs žaltys primena Dievo žodžius, pasakytus Edeno sode: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių, ji kirs tau per galvą, o tu kirsi jai į kulną“ (Pr 3, 15), ir atspindi viduramžių teologijos sampratą apie naująją Ievą-Mariją, kuriai skirta nugalėti šėtoną.

Kitas motyvas, siejamas su šiuo siužetu, yra susijęs su medžio simboliu, taip pat gausiai paplitusiu dailėje. Gyvybės medis Edene augo kartu su gėrio ir blogio pažinimo medžiu, kurio uždrausto vaisiaus paragavę Ieva ir Adomas buvo išvaryti iš rojaus. Kadangi medžio simbolis siejamas su kraujo giminyste, dailėje pasitelktas vaizduojant genealoginę kilmę. Nuo XII a. ėmė plisti labai puošnios Jėzaus genealogijos kompozicijos – vadinamieji Jesės medžiai, kurių apačioje vaizduojamas gulintis arba sėdintis Jesė, o iš jo kylančiomis šakomis – visa Kristaus genealogija per Jesės sūnų Dovydą ir Švč. Mergelę Mariją.

Šiame Švč. Marijos Mergelės Nekaltojo prasidėjimo paveiksle, šalia vaizduojant Marijos tėvus Joakimą ir Oną, iš kurių širdžių „augantys“ rožių krūmai apjuosia Mariją, įpinamas ir jos pačios genealoginis siužetas. Rožė – vienas ryškesnių Marijos simbolių, į jos ikonografiją atkeliavęs truputį vėliau, XVI a. Pirmiausia tai susiję su Reformacija, atkreipusia dėmesį į Marijos atvaizdų statusą ir kėlusia klausimą apie ypatingą Marijos gerbimą (lot. hyperdulia). Kaip atsakas šiems svarstymams buvo išleistas jėzuito šv. Petro Kanizijaus 5 tomų veikalas, ypatingai gynęs Marijos kultą, iškėlęs stebuklingųjų atvaizdų reikšmę. Dailėje žaibiškai išpopuliarėjo Švč. Mergelės Marijos atvaizdai gėlių vainikuose, kurie simbolizavo pagarbą Marijai ir jos atvaizdams. Rožės simboliką ypač išplatino dominikonų vienuolija, kurios iniciatyva 1571 m. buvo įsteigta Rožinio šventė. Rožinis, arba rožynas, simbolizavo tris ryškiausius Jėzaus ir Marijos gyvenimo etapus. Ilgainiui rožių spalvos pradėjo žymėti skirtingas rožinio dalis: balti žiedai simbolizavo džiaugsminguosius Marijos gyvenimo įvykius, raudoni žiedai – skausminguosius, geltoni – garbinguosius (Jėzaus prisikėlimą ir Marijos išaukštinimą).

Pagrindinis mūsų aptariamo paveikslo akcentas sutelktas į skaisčiai šviesų Marijos veidą, nuo kurio sklindanti šviesa krenta ant jos gimdytojų veidų ir rankų. Atrodo, dailininkas sąmoningai pabrėžė Marijos veido skaistumą, išryškino Marijos, kaip šviesos nešėjos, įvaizdį. Neatsitiktinai įvairiuose XVI–XVII a. himnuose ir litanijose ji vadinama Amžinosios šviesos gimdytoja, Spindinčiąja Mergele, Pasaulio šviesa, į kurią kreipiamasi pagalbos vaduojant sielą iš tamsybių, kad ši galėtų džiaugtis amžinąja šviesa. Marijos skaistumą pabrėžia ir dešinėje rankoje laikoma lelija – dėl baltos spalvos ir kvapnumo tapusi tyrumo simboliu bei daugelio šventųjų atributu. Jos galvą puošia rožių vainikas, kaip nimbas supa ir veidą apšviečia 12 žvaigždžių, o virš jų šviesą dar intensyvina Šventosios Dvasios simbolis – balandė. Marija vaizduojama mėlynu apsiaustu. Ši spalva simbolizuoja dangų ir pabrėžia jos, kaip Dangaus karalienės, vaidmenį, raudona suknelės spalva primena Marijos kančią. Ji stovi grakščiai ir lengvai, o plevėsuojantis drabužis padaro ją nežemišką – tai paryškina ir dangiškai geltonas, tarsi auksas, paveikslo fonas. Marijos figūrą iš šonų įrėmina vešlūs baltai ir raudonai žydintys rožyno krūmai. Ji apsupta angelų ir, sklaidydama tamsą bei debesis, tarsi išsiveržia iš tamsos karalystės. Paveiksle debesys susilieja su rožėmis, simbolizuojančiomis žemiškąjį Marijos gyvenimą. Pirmame plane pavaizduoti tėvai tarsi susilieja su žemės horizontu, dar labiau pabrėžiant prasminį paveikslo sumanymą – rožyną, išaugusį iš žemės, šiuo atveju, iš Marijos tėvų, ir krauju ją susiejantį su žemiškuoju gyvenimu. Taip išryškinamas Marijos vaidmuo išganymo istorijoje – Dievo Motina sutaiko dangų ir žemę, pagimdydama Kristų, savyje vienijantį dievišką ir žmonišką prigimtis. Šiame paveiksle barokiškai persipynę keli ikonografiniai tipai ir Marijos gerbimo tradicijos sluoksniai didina kūrinio meninį įtaigumą.

Ryškių spalvų tapybos koloristika, įspūdingai perteikta šviesa, kruopšti bei preciziška veidų tapyba liudija apie profesionalaus dailininko darbą. Ankstesnė paveikslo buvimo vieta nežinoma, o netradicinis jo formatas – stačiakampis su iškilusia viršutine dalimi – rodo, kad, pažeidžiant pirminį formatą, jis buvo įspraustas į tam tikrą apibrėžtą erdvę, gal į naujai pastatyto altoriaus tarpsnį ir galėjo būti sukurtas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Pradėjimo brolijos, puoselėjusios asmeninį ir kolektyvinį maldingumą Marijai, užsakymu.

Dr. Jolita Liškevičienė

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.