01
04 /
2024
Išvykę iš Vilniaus Nemenčinės plentu ir ties Sklėriškėmis pasukę į dešinę, už keleto kilometrų rasime vietą, kurioje gimė pal. Petras Bonifacas Žukovskis (Piotr Bonifacy Żukowski) (tikslias jo gimtinės koordinates galima rasti Vilniaus piligrimų centro interneto svetainės Vilniaus šventųjų maršruto skiltyje). „Mūsų kraštietis“ – taip pal. Petrą Bonifacą pasididžiuodami mini Vilniaus krašto gyventojai, nors plačiau Lietuvoje jis dar nėra gerai žinomas. Šis Vilnijos sūnus pateikė dvejopą herojiško gyvenimo pavyzdį: kasdienės tylios ištikimybės pareigoms vienuolyne ir vėliau – ypatingos drąsos ir tvirtumo nežmoniškomis koncentracijos stovyklos sąlygomis.
Žukovskių giminė įsikūrė vaizdingame Neries slėnyje Rėvos (Baran Rapos) kaime Nemenčinės seniūnijoje po baudžiavos panaikinimo XIX a., kai dvarininkai Parčevskiai ten leido įsikurti buvusiems baudžiauninkams, išsimokant žemę per 49 metus. Toje gražioje vietoje 1913 m. sausio 13 d. ir gimė būsimasis palaimintasis, pakrikštytas Petro vardu Nemenčinės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje. Sykiu su juo neturtingoje ir dievobaimingoje valstiečių tėvų šeimoje augo brolis ir dvi seserys, kurių palikuonys iki mūsų dienų gyvena aplinkiniuose kaimuose. 1922 m. Petras priėmė Pirmąją Komuniją ir pradėjo lankyti keturmetę mokyklą Rudausių kaime, maždaug 4 km nuo namų. Gerais pažymiais 1927 m. ją baigęs, liko namuose ir padėdavo tėvams ūkyje.
Šias kaimiškas vietoves pasiekdavo žurnalas „Nekaltai Pradėtosios riteris“ (Rycerz Niepokalanej), pranciškonų konventualų leistas Nepokalianuve (Niepokalanów), kurį skaitydamas Petras ir buvo patrauktas pats įstoti į šį vienuolinį ordiną. 1930 m. liepą išsiuntė prašymą būti priimtas pas Nepokalianuvo mažesniuosius brolius. Laiške rašė: „Nuo seniai jaučiu meilę ir potraukį vienuoliniam gyvenimui, todėl prašau Garbingiausiąjį tėvą vyresnįjį priimti mane į Šventojo Pranciškaus ordino narių gretas. Pasaulietinis gyvenimas manęs netraukia ir tikiu, kad tikrąją laimę rasiu tarnaudamas Viešpačiui Dievui Šventojo Pranciškaus ordine. Mano tėvai taip pat noriai su tuo sutinka.“ Gavęs teigiamą atsakymą, septyniolikmetis Petras išvyko į netoli Varšuvos įsikūrusį Nepokalianuvą ir 1930 m. rugsėjo 9 d. buvo priimtas į šį vos prieš kelerius metus šv. Maksimilijono Kolbės pastangomis duris atvėrusį vienuolyną. Visą likusį gyvenimą praleido Nepokalianuve, kuris tuo laikotarpiu išgyveno tikrą klestėjimą: 1927 m. įsteigus vienuolyną, jame gyveno 18 brolių, o 1939 m. – jau net 762 (iš jų 204 kandidatai).
Gyvenimas vienuolyne, darbas spaustuvėje
Visą gyvenimą palaimintasis dėl menko turėto išsilavinimo liko paprastas brolis vienuolis. 1930 m. gruodžio 8 d. gavo vienuolinį abitą ir Bonifaco vardą, 1932 m. liepos 16 d. davė pirmuosius vienuolinius įžadus, o 1935 m. rugpjūčio 2 d. – amžinuosius. Jo įžadus priėmęs tuometinis gvardijonas užrašė tokį atsiliepimą apie br. Bonifacą: „Visais atžvilgiais labai geras. Daugiau tokių!“ Kitų brolių atsiminimais, buvo tylus, ramus, stabilaus charakterio, darbštus ir drąsus.
Atvykimo dieną tuojau pat buvo paskirtas dirbti žymiojoje vienuolyno spaustuvėje, kurioje, be jau minėto „Nekaltai Pradėtosios riterio“, buvo leidžiami kiti mėnesiniai žurnalai: „Nekaltai Pradėtosios mažasis riteris“, „Nekaltai Pradėtosios riterių informatorius“, „Miles Immaculatae“, „Misijų biuletenis“, „Nepokalianuvo aidas“, dienraštis „Žurnaliukas“, spausdinamos knygos. Br. Bonifacas spaustuvės darbams atsidėjo su ypatinga meile ir talentu, todėl 1934 m. buvo paskirtas plokščiosios spaudos padalinio vadovu, 1936 m. – technikos skyriaus vadovu, 1937 m. – gamybos, reprodukcijos ir siuntimo skyriaus vadovo pavaduotoju, 1938 m. – reprodukcijos vadovo pavaduotoju ir dirbo šiame poste iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Taip pat priklausė ugniagesių-savanorių komandai, giedojo brolių chore.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kaip ir daugelis Nepokalianuvo brolių, vyresniojo nurodymu išvyko iš vienuolyno (jame liko vos 34 broliai). Rugsėjo 6 d. nuvykęs į netolimą ūkį, padėjo ten kasti bulves ir visgi grįžo į vienuolyną vienas iš pirmųjų, rugsėjo 19 d. Tuomet atsidėjo spaustuvės įrangos saugojimui nuo galimų vagysčių ir nuniokojimo, pasižymėjo ypatinga drąsa bendraudamas su gestapo pareigūnais. Karo metu vienuolyne buvo priglausta nemažai žydų ir pabėgėlių, kuriais br. Bonifacas nuoširdžiai rūpinosi.
Nors galiausiai vienuolynas buvo vokiečių ir vietos gyventojų apiplėštas, br. Bonifacas labai prisidėjo prie to, kad 1940–1941 m. sandūroje 120 tūkst. egzempliorių tiražu būtų išleistas vienintelis karo metų „Nekaltai Pradėtosios riterio“ numeris. 1940 m. suorganizavo fotografijos departamento veiklą, kuri karo metais labai išsiplėtė ir tapo svarbiu vienuolyno pajamų šaltiniu. Šv. Maksimilijonas Kolbė siūlė br. Bonifacui tuo pavojingu laiku išvykti pas savo šeimą, tačiau pastarasis apsisprendė likti vienuolyne, pasivesdamas Dievo Apvaizdai ir Nekaltai Pradėtosios globai.
Kankinystės karūna
1941 m. spalio 14 d. br. Bonifacą sykiu su kitais 6 broliais konventualais areštavo gestapas ir uždarė į politinį Paviako kalėjimą Varšuvoje. Kalėjime br. Bonifacas dažnai meldėsi rožinį, vakarais su broliais giedodavo religines giesmes, dalindavosi su kitais kaliniais gautu maistu ir keldavo jų dvasią. 1942 m. sausio 8 d. kaip politinis kalinys buvo išgabentas į Aušvico koncentracijos stovyklą, kurioje ryžosi visus kentėjimus tikėjimo dvasia aukoti maldoje ir nepasiduoti. Stovykloje lauko sąlygomis dirbo sunkius fizinius darbus: gabeno statybines medžiagas, vežiojo žvyrą, tvarkė pastatų griuvėsius Aušvico miestelyje, dirbo kaip stogdengys, galiausiai buvo pristatytas nešioti 150 kg sveriančias dėžes su ropėmis. Visa tai tveriant prižiūrėtojų patyčias, mušimą ir baisų alkį. Be to, reikia prisiminti, kad 1941–1942 m. žiema Europos istorijoje buvo pati šalčiausia per visą XX a., dažnai ir dienomis temperatūra nukrisdavo žemiau 20 laipsnių šalčio. Nenuostabu, kad darbavęsis lauke spaudžiant speigui, br. Bonifacas susirgo plaučių uždegimu. Dvi savaites pagulėjęs koncentracijos stovyklos ligoninėje, iškeliavo pas Viešpatį 1942 m. balandžio 10 d., turėdamas 29 metus.
Aušvico stovyklą 1979 m. aplankęs šv. popiežius Jonas Paulius II kalbėjo apie tikėjimo pergalę, įvykusią toje pragariškoje vietoje per tokius žmones kaip pal. Petras Bonifacas, o 1999 m. birželio 13 d. Varšuvoje palaimintaisiais paskelbė 108 hitlerinės okupacijos kankinius, tarp jų – ir šio straipsnelio herojų. Pal. Petras Bonifacas Bažnyčioje minimas balandžio 10 d., jo mirties dieną, arba birželio 12 d., sykiu su 107 kitais palaimintaisiais kankiniais. Jo gimtinėje 2012 m., minint 70-ąsias mirties metines, buvo pastatytas atminimo kryžius.
Vilija Tauraitė
