Palaimintasis Frededikas Ozanamas

01
09 /
2021

Palaimintasis Frederikas Ozanamas – vienas iš palaimintųjų garbę pasiekusių katalikų, kurie buvo pasirinkę šeimos gyvenimo būdą. Tai XIX a. Prancūzijos visuomenės šviesulys, teisės ir literatūros profesorius, publicistas, atsidavęs Bažnyčios rėmėjas, paklojęs Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo ir krikščioniškosios demokratijos minties pamatus. Negana to, Frederikas ypatingai karštai ir veikliai mylėjo vargšus, jiems noriai patarnavo.

Vaikystė ir studijų metai

Frederikas Ozanamas gimė 1813 m. balandžio 23 d. Milane, kur jo tėvas tuo metu vertėsi gydytojo praktika. Neilgai trukus Frederiko tėvai grįžo į gimtąją Prancūziją ir įsikūrė Lione. Šeimoje augo keturi vaikai, deja, vienintelė sesuo mirė Frederikui esant septynerių. Vienas brolis tapo kunigu, o kitas sukūrė gausią, vienuolika vaikų užauginusią, šeimą.

Devynerių metų Frederikas įstojo į karališkąją Liono kolegiją, kurioje greta įprastinių disciplinų mokėsi hebrajų ir sanskrito kalbų. Tuo laiku jis išgyveno laikiną abejojimo tikėjimo dalykais laikotarpį, trukusį kiek ilgiau negu metus. Dar penkiolikmetis ėmėsi žurnalistikos, jau tuomet jo straipsniai sulaukė tokių įžymybių kaip Lamartinas ir Šatobrianas pagyrų.

Puikiais pažymiais baigęs kolegiją, 1831 m. Frederikas išvyko į Paryžių. Ten pirmiausia studijavo teisę ir įgijo šios krypties mokslų daktaro laipsnį. Pirmuosius dvejus studijų metus gyveno pas žymųjį fiziką ir matematiką Andrė Mari Amperą, su kuriuo sykiu netgi parašė keletą publikacijų. Sostinėje Frederikas susipažino ir su kitomis visuomenės ir mokslo garsenybėmis, tačiau toliau išliko kuklus. Visuomet jautriai reaguodavo į ateistinius dėstytojų pasisakymus per paskaitas ir parėjęs namo, kruopščiai patikrinęs faktus, rašydavo jiems pagarbius laiškus, kodėl nesutinka su tokia pozicija.

Frederikas buvo įsitikinęs, jog katalikiškoji doktrina turi būti skelbiama pačių geriausių pamokslininkų, kad pasiektų ir išsilavinusius racionalistus. Vedinas tokio suvokimo, 1833–34 m. surinko studentų parašus ir kreipėsi į Paryžiaus arkivyskupą, o šis tuomet pradėjo garsiąsias Paryžiaus Dievo Motinos katedros gavėnios rekolekcijas. Jos tebevyksta iki šiol ir visuomet sulaukia rinktinių katalikiškosios minties kalbėtojų.

Pasirinkimų kryžkelės

Daug talentų turėjusiam palaimintajam Frederikui teko ne viena pasirinkimų kryžkelė. Pagal tėvo norą 1836 m. Lione jis pradėjo dirbti advokatu, tačiau be didelio užsidegimo. Jį traukė dėstytojo karjera, o dar labiau – literatūros pasaulis. Bedirbdamas teisininku, 1839 m. apgynė filologijos disertaciją tema „Dantė ir katalikiškoji filosofija XIII amžiuje“. Po to jam iškart buvo pasiūlytos dvi dėstytojo vietos: filosofijos – Orleane ir verslo teisės – Lione. Jis pasirinko pastarąją, tačiau meilė literatūrai Frederiką vedė toliau. 1840 m. jis gavo užsienio literatūros profesoriaus vietą Lione.

Istorija tuo nesibaigė: tais pat metais Frederikas užėmė pirmąją vietą literatūros dėstytojų konkurse visoje Prancūzijoje. Tuomet jam buvo pasiūlyta pavaduojančio užsienio literatūros profesoriaus vieta Sorbonos universitete; nuolatiniu Sorbonos profesoriumi Frederikas tapo 1844 metais. To meto Prancūzijoje užsienio literatūra kaip mokslo sritis tik formavosi. Taigi palaimintasis buvo vienas iš jos, o taip pat lyginamosios literatūros, disciplinų kūrėjų. Dėstė vokiečių, italų, anglų, ispanų literatūrą ir savo žinias gilino lankydamasis šiose šalyse. Paskaitas ruošdavo negailėdamas nei laiko, nei jėgų; nesyk jos būdavo palydimos sužavėtų studentų aplodismentų. Be profesoriavimo Sorbonoje, Frederikas užsiėmė ir kitomis švietimo veiklomis: dalyvaudavo egzaminų ir dėstytojų atrankos komisijose, inspektuodavo užsienio kalbos mokytojų pamokas, dėstė retoriką Šv. Stanislovo kolegijoje. Palaimintojo namai penkias dienas per savaitę nuo 8 iki 10 val. būdavo atviri visiems su juo pasikalbėti norintiems studentams ar kitiems jauniems žmonėms.

Frederiko profesoriavimo metai nebuvo lengvi. Tai buvo antiklerikalizmo siautėjimo Prancūzijoje epocha, kuomet krikščionybė buvo pristatoma kaip mokslo ir laisvės priešininkė. Vis dėlto palaimintajam pavyko išlaikyti ištikimybę abiem brangintoms institucijoms – ir Bažnyčiai, ir universitetui. Jis ramiai liudijo savo tikėjimą akademinėje aplinkoje, visuomet gerbdamas oponentą ir jo talentą. Frederikas ragino: „Visų pirma išmokime apginti savo tikėjimą be neapykantos priešininkams, gerbti tuos, kurie mąsto kitaip negu mes […]. Mažiau skųskimės savo laikais ir daugiau – pačiais savimi. Nenuleiskime rankų, bet būkime geresni.“

Šv. Vincento Pauliečio draugija

Kitą išskirtinį savo bruožą – meilę vargšams – Frederikas, matyt, paveldėjo iš tėvų, kurie užsiėmė aktyvia labdaringa veikla. Pasakojama, jog palaimintajam įtakos turėjęs ir vienas pokalbis diskusijų būrelyje studijų metais, kuomet ateistas metęs iššūkį: „Jūs giriatės esą katalikai, o ką veikiate? Kur darbai, kurie parodytų jūsų tikėjimą ir kurie leistų mums jį gerbti ir pripažinti?“ Pastūmėtas šių žodžių, dvidešimtmetis Frederikas 1833 m. sykiu su savo draugais studentais įkūrė Šv. Vincento Pauliečio draugiją, besirūpinančią vargšais, siekiančią apsaugoti jaunimą nuo moralinio sugedimo ir prisidėti prie tuo metu vis labiau aštrėjusių socialinių problemų sprendimo. Ši draugija išliko brangi Frederikui visą gyvenimą, jis daug prisidėjo prie jos plėtros, tačiau visuomet atsisakydavo prezidento pareigų. Šiandien Šv. Vincento Pauliečio organizacija yra išplitusi 150 pasaulio šalių, kuriose ji rūpinasi maždaug 30 mln. vargstančiųjų.

Frederikas pats asmeniškai nuolat lankė vargšus, su jais elgdavosi labai pagarbiai. Šeimos biudžete buvo numatyta, jog bent dešimtadalis jo, o kartais ir daugiau, bus skirta vargšams. Palaimintojo teigimu, „išmalda nėra vien ekonominė būtinybė ją gaunančiam, bet ir dvasinė būtinybė ją duodančiam“.

Šeima ir sveikatos išbandymai

Asmeninio gyvenimo kelio pasirinkimas Frederikui taip pat nebuvo iškart aiškus. Jaunuolis bodėjosi egoistiškų ir uždarų turtingų šeimų gyvenimo būdu. Rimtai svarstė apie kunigystę, vienuolystę. Kai galiausiai pasuko šeimos keliu, jam ypač svarbu buvo, kad žmona laikytųsi autentiško krikščioniško gyvenimo būdo. Būsimoji sužadėtinė Amelija, Liono akademijos rektoriaus dukra, Frederiko dėmesį patraukė ir tuo, su kokia meile rūpinosi savo neįgaliu broliu. Po gerą pusmetį trukusių sužadėtuvių pora 1841 m. birželio 23 d. susituokė. Jaunai šeimai teko nemažai išbandymų. Vienintelės dukros Marijos 1845 m. susilaukė tik po dviejų persileidimų, nuolat kildavo sveikatos problemų. Dėl jų tekdavo ir kuriam laikui nenoromis atsiskirti: Amelija vykdavo gydytis, o Frederikas likdavo dirbti Paryžiuje. Frederikas buvo mylintis tėvas, atidus sutuoktinis. Kiekvieno mėnesio 23 d. žmonai dovanodavo gėlių jų vestuvių dienos proga. Kaip liudija išlikęs nemažas sutuoktinių laiškų pluoštas, jų tarpusavio meilė buvo nuoširdi ir atsidavusi, o Amelija buvo lygiavertė Frederikui diskusijų partnerė, turėjusi įtakos jo pasaulėžiūrai.

Apie 1852 m. Velykas ir šiaip jau silpna Frederiko sveikata visai sušlubavo. 1853 m. žiemą išvyko į Italiją stiprinti sveikatos, ten dar dėjo pastangas plėsti Šv. Vincento Pauliečio draugiją. Likus savaitei iki mirties grįžo į Prancūziją. Čia Frederiko gyvybė, pakirsta inkstų tuberkuliozės, užgeso 1853 m. rugsėjo 8 d. Žmona Amelija našlaudama gyveno dar 41 metus, užsiimdama labdaringa veikla ir dėdama daug pastangų išleisti palaimintojo raštus.

Šv. Jonas Paulius II 1997 metais Frederiką Ozanamą paskelbė palaimintuoju.

Vilija Tauraitė

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.