Palaiminti nematę! (Jn 20, 19–31)

01
07 /
2017

Evangelija pagal Joną 20, 19–31

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono, – netikėsiu.“ Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.

Skaitant Evangelijų pasakojimus apie Jėzaus prisikėlimą ir Jo pasirodymus stebina, kiek mokiniams tai sukėlė sutrikimo, nesusipratimų, abejonių. Panašu, kad pirmiesiems krikščionims prireikė nemažai laiko, kad suprastų, kas įvyko ir ką tai keičia jų gyvenimuose. Tačiau nemažiau stebina ir prisikėlusio Jėzaus gebėjimas prieiti prie žmogaus taip, kad šis jį atpažintų. Prie kiekvieno – asmeniškai, subtiliai. Jis pašaukia vardu Mariją Magdalietę, kai ši apimta nerimo ir nevilties pravirksta prie tuščio kapo (Jn 20, 11–18). Jis lydi du mokinius kelyje į Emausą ir leidžiasi atpažįstamas vakarienės metu laužant duoną (Lk 24, 13–35). Jis vėl pasirodo ant Tiberiados ežero kranto mokiniams po nesėkmingos žūklės. Šie net neišdrįsta paklausti: „Kas tu esi?“, nes aiškiai matė, jog tai Viešpats (Jn 21, 12). Galiausiai įžengia į aukštutinį kambarį Jeruzalėje, kur gūžiasi iš baimės būsimoji Bažnyčia. Pažvelkime giliau į evangelisto Jono pasakojimą apie du prisikėlusio Jėzaus pasirodymus, kuriuos skiria aštuonios dienos.

Nepaisant nesėkmės Didįjį penktadienį, kada jų mokytojas buvo gėdingai nukryžiuotas ir mirė, Velykų vakarą, mokiniai vėl susirenka draugėn nors ir kaustomi baimės, kad nebūtų žydų valdžios suimti ir pasmerkti kaip ir jų Mokytojas. Kodėl jie susirinko? Galbūt juos subūrė mįslingi pasirodymai Marijai Magdalietei, kuri atbėgusi pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką Jis jai sakęs. O gal tai, kad kapo akmuo buvo nuverstas bei nerastas Jėzaus kūnas, ir tai galėjo paliudyti Petras ir Jonas?

Tą vėlyvą vakarą, durims esant užrakintoms, Jėzus ateina į kambarį, kur buvo susirinkę mokiniai, atsistoja jų viduryje ir taria „Ramybė Jums“. Tai pirmi žodžiai, kuriuos prisikėlęs Jėzus ištaria savo mokiniams. Iš jo lūpų nenuskamba joks priekaištas dėl jų bailumo ar pasitraukimo kančios valandą. Ką galėtų reikšti toks pasveikinimas? Ir kodėl jis skirtas būtent mokiniams?

Triskart pakartotas ramybės linkėjimas nėra vien tradicinis žydų pasveikinimas. Jėzaus lūpose, jis reiškia kai ką daugiau. Jėzus atsisveikindamas ir norėdamas sustiprinti mokinius savo mirtimi ant kryžiaus, palieka jiems savo ramybės dovaną (plg. Jn 14, 27; 16, 33). Šį kartą atėjęs Jėzus atneša ramybę, kuri spinduliuoja iš Jo asmens. Ši ramybė teka iš Jo artumo, nes Jis pats yra tikroji Ramybė (plg. Ef 2, 14). Tardamas „Ramybė Jums!“, Jėzus tarsi nori tuo pasakyti: Gyvenkite ramybėje ir taikoje, nes „aš esu su jumis [ir jumyse] per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Baimingai užsidariusiems ir neatsitiesusiems po išbandymų mokiniams, šie žodžiai tarsi gaivus lietus nuplauna jų baimę ir nepasitikėjimą. Tačiau tai įvyksta ne iš karto, o pamažu. Jei skaitome pasakojimą toliau, matome, kad nors ir gavę Šventąją Dvasią, apaštalai, tik šį kartą drauge su apaštalu Tomu, po aštuonių dienų vėl buvo tame pačiame kambaryje užsirakinę. Žvelgiant į tolimesnius įvykius, pastebim, kad tik Apaštalų darbuose rašoma apie mokinius, išsivadavusius nuo visų baimių, drąsiai skelbiančius žydams prisikėlusį Jėzų. Tik Sekminių dieną pripildyti Šventosios Dvasios jie ims drąsiai skelbti džiugią Prisikėlimo naujieną (plg. Apd 2). Tai rodo, kad net po keturiasdešimties dienų buvimo kartu mokiniai vis dar nesupranta, kas yra prisikėlęs Jėzus. Kai Kristus jiems aiškina apie Dievo Karalystę, jie ir vėl naiviai klausia: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jiems reikėjo ne tik įtikėti prisikėlusiu Jėzumi, bet ir nueiti asmeninį prisikėlimo kelią iš baimės, tamsos į begalinę drąsą, kuri pastūmės net atiduoti gyvybę.

Atrodo, nepakako Jėzaus pasisveikinimo, kad mokiniai galėtų atpažinti savo Mokytoją. Jėzus žengia dar vieną žingsnį leisdamas save atpažinti: Jis parodo jiems žaizdas rankose ir šone. Prisikėlęs Jėzus pasirodo, ne galingojo pavidalu, bet žaizdotas ir atleidžiantis. Tos žaizdos yra tarsi Jėzaus vizitinė kortelė. Dar daugiau, iš perverto šono ištekėjo mus gaivinantys ir gydantys kraujas ir vanduo. Pranašas Izaijas rašo: Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis (plg. Iz 53, 5). Atkreiptinas dėmesys, kad evangelistas Jonas mini rankų ir šono žaizdas, o Lukas savo pasakojime rašo: „Jis parodė jiems rankas ir kojas.“ (Lk 24, 39) Jonas vienintelis evangelistas, aprašęs, kaip kareivis ietimi pervėrė Kristaus šoną, iš kurio ištekėjo kraujo ir vandens. Evangelistas čia įžvelgia Bažnyčios gimimo per Krikštą ir Eucharistiją ženklą. Dabar šis ženklas primenamas iš naujo tik kita prasme. Viena vertus, tikrai pasirodo tas pats Jėzus, nes Jo kūne yra likusios kančios žymės: pervertas šonas ir rankos. Bet kartu Jis yra ir kitas: Marija Magdalietė Jį palaiko sodininku, o susirinkę mokiniai Jį atpažįsta tik pamatę Jo žaizdas. Jėzaus buvimas tęsiasi laike kaip ir anksčiau, bet kitu būdu. Jis tuo pat metu yra ir tas pats, ir kitas.

Galbūt neišsipildę lūkesčiai, neviltis bei gilus liūdesys, mokiniams buvo užtemdę akis, tačiau dabar, pamatę Jėzaus žaizdas, jie nudžiunga. Jų džiaugsmo šaltinis nėra žaizdos Jėzaus kūne, bet tai, kad jie vėl regi Tą, kurio nebesitikėjo išvysti: Prisikėlusį Viešpatį. Velykinis krikščionių džiaugsmas nėra lengvas džiūgavimas, natūraliai apimantis mus, kai viskas gerai sekasi, kai esame sveiki ir sėkmingai klostosi mūsų planai, kai gerai sutariame su draugais ir šeimos nariais. Prisikėlimo džiaugsmas ateina po baimės ir nevilties. Tai džiaugsmas ir ramybė, gimę visiškos nevilties padėtyje, kai apie juos nedrįstama net svajoti. Tai džiaugsmas ir ramybė, kylantys iš tikėjimo, kad Jėzus tikrai prisikėlė ir savo prisikėlimu mums atvėrė kelią į amžinybę.

Tą vėlyvą vakarą Jėzus perduoda apaštalams ne tik savo ramybę, bet ir dar kai ką: gyvybės kvėpimą, savo Dvasią. Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią.“ (22 eil.) Esminis dalykas, kurį suteikia Jėzus, nugalėjęs mirtį, yra Dvasios dovana. Evangelistas Jonas nukelia mus į sukūrimo pradžią, kai Dievas įkvepia žmonėms savo gyvybės alsavimą (plg. Pr 2, 7). Skirtingai nuo šv. Luko, Jono Evangelijoje Sekminės vyksta Velykų vakare. Perkeisti, tarsi iš naujo perkurti, Šventosios Dvasios, kurią Jėzus jiems įkvepia, mokiniai siunčiami į visą žemę, kad neštų Dievo gyvenimą ir Jo meilę pasauliui. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Iš pažiūros stulbinantis kontrastas: baugūs apaštalai užsidarę tarp keturių sienų ir prisikėlusio Jėzaus patikėta jiems nepaprasta misija: eiti pas visus žmones ir nepaliaujamai jiems skelbti gailestingąjį Dievą bei Jo atleidimą: kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos, teikti amžinąjį gyvenimą visiems Jį įtikėjusiems. Dovanodamas mokiniams savo dvasią, Jėzus dovanoja jiems, o per juos ir visai Bažnyčiai Sutaikinimo sakramentą, atkuriantį mūsų širdyje taiką su Dievu. Iš perdurto Jo šono trykšta gyvenimas, iš Jo žaizdų – susitaikymas su Dievu.

Tą ypatingą Velykų vakarą, kai Jėzus dovanojo mokiniams savo ramybę, kvėpė į juos Dvasią, suteikė galią atleisti nuodėmes ir išsiuntė į misiją, vieno iš Dvylikos – Tomo, su jais nebuvo. Įdomu pastebėti, jog evangelistas Jonas kalbėdamas apie Tomą pabrėžia du dalykus: pirma, kad jis yra vienas iš Dvylikos, antra, kad jis yra vadinamas Dvyniu (plg. Jn 11, 16). Evangelijoje pagal Joną, ištara „vienas iš Dvylikos“ yra gan reta (ji randama 4 kartus) ir susijusi su ištikimybės klausimu. Pirmą kartą Jėzus panaudoja šį žodį, klausdamas Dvylika: Gal ir jūs norite pasitraukti? (Jn 6, 67). Truputį toliau Jis priduria: „Argi ne aš išsirinkau jus, Dvylika? Tačiau ir tarp jūsų vienas yra velnias.“ Jis turėjo omenyje Judą, Simono Iskarijoto sūnų. Šis, būtent vienas iš Dvylikos, turėjo jį išduoti.“ (Jn 6, 70–71) Judas čia vadinamas vienu iš Dvylikos. Ar kartais evangelistas nenori, palyginti Tomo su Judu? Tai yra pasakyti, kad Tomas, būdamas vienas iš Dvylikos, neturėjo palikti šio mokinių susirinkimo, kaip ir Judas, būdamas vienas iš Dvylikos neturėjo išduoti Jėzaus?

Kodėl visiems mokiniams susirinkus draugėn, Tomo nėra kartu su jais? Galbūt pats drąsiausias (juk tai jis pasiūlė kitiems mokiniams eiti kartu su Jėzumi į Judėją aplankyti sergančio Lozoriaus ir, jei reikės, mirti su Jėzumi), tapo pačiu bailiausiu? O gal jis tiesiog nusivylė savo Mokytoju, kuris taip gėdingai mirė ant kryžiaus? Tekstas mums apie tai nieko nepasako.

Kai mokiniai praneša, kad matė Jėzų, Tomas abejoja. Kodėl Tomas nori ne tik pamatyti, bet ir paliesti Jo žaizdas? Iš tikrųjų, Tomo netikėjimas, nukreiptas ne tiek į Jėzaus prisikėlimo tikroviškumą, kiek į mokinių liudijimo tikrumą. Tomo ne tik kad nebuvo su mokiniais, dar daugiau: jis atsisakė tikėti jų, tai yra pirmosios Bažnyčios liudijimu. Tomui buvo palikta savaitė apmąstymui. Iš tolimesnio pasakojimo, matome, kad Tomas neužsisklendė savo nuomonės tvirtovėje. Apaštalo Tomo turėtas tiesos troškimas buvo toks didelis, kad jis panoro ne tik pažinti Tiesą, tapusią asmeniu, bet paliesti ir apkabinti Ją. Jam tai buvo gyvybiškai būtina.

Taigi po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir šį kartą Tomas buvo su jais. Jėzus ateina, durims esant užrakintoms, ir palinkėjęs ramybės, kreipiasi į Tomą: Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis (26–27 eil.). Tame galima įžvelgti tarsi Jėzaus šypsnį. Jėzus imasi iniciatyvos priimdamas Tomą tokį, koks šis yra. Jis atsiliepia į Tomo troškimą pažinti Tiesą ir net Ją paliesti. Prisikėlęs Jėzus, kuris yra tiesos pilnatvė, prie savęs traukia kiekvieno žmogaus širdį, išplečia ją ir pripildo džiaugsmo. Juk tik tiesa geba persmelkti žmogaus dvasią ir dovanoti jai tobulą džiaugsmą. Šis tiesos spindesys sklindantis iš Prisikėlusiojo išlaisvino Tomo širdį iš netikėjimo tamsumos ir paskatino jį širdimi nusilenkti patirtai tiesai. Pagautas dvasios polėkio, Tomas nugali patį save, pranoksta save. Atsisakydamas savo noro įbesti pirštą į Jėzaus žaizdas jis pasirodo turįs drąsos nusižeminti ir mylėti. Į Jėzaus kvietimą palikti netikėjimą, Tomas atsako tikėjimo šūksniu: Mano Viešpats ir mano Dievas! Taip sušuko žmogus, kuriam nebereikia „paliesti“, nes jis pamatė ir įtikėjo… Bet Jėzus jam atsako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Vieni iš paskutinių prisikėlusio Jėzaus žodžių yra palaiminimas: Palaiminti, kurie tiki nematę! Tai dar vienas paskutinysis palaiminimas. Šis palaiminimas skirtas mums, kurie nors ir neregime, bet tikime, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, kad tikėdami turėtume naują gyvenimą, iš paties Dievo trykštantį gyvenimą.

Taip pat ir šiandien, prisikėlęs Jėzus ateina pro užrakintas duris į mūsų širdžių vienutę ir taria mums „Ramybė Jums!“. Jis pačiu savo buvimu skleidžia atleidimą ir ramybę. Dievas trokšta, kad Ramybė, kurią Jis mums dovanoja, nebūtų prarasta, bet nuolat atkuriama, kad žmogaus ir Dievo ryšys nenutrūktų. Net nusigręžusiems nuo Dievo, Jis dovanoja atleidimą. Atleidimą, trykštantį iš pervertos Dievo širdies. Per Jėzų ir Bažnyčią, per atgailos sakramentą mums dovanojamas susitaikymas su Dievu. Nebesėdėkime užsirakinę, nebedrebėkime. Atverkime savo širdis ir įsileiskime Jėzų, įsileiskime Ramybę. Neužmirškime, kad Dievo teikiama ramybė nėra vien vidinė širdies palaima, skirta man vienam. Gauta dovanai, ji kaip dovana turi lietis per mūsų širdis į mūsų gyvenimus ir kitus žmones.

Mes taip pat esame pašaukti būti versme, iš kurios trykšta Dievo malonė, liudyti Jėzaus artumą, būti Dievo atleidimo ženklu. Mumyse gyvenančios ir per mus mylinčios Dvasios galia esame pašaukti laisvinti žmones iš baimės ir nuodėmės gniaužtų. Tomo pavyzdžiu Jėzus ragina mus paliesti ne tik Jo, bet ir savo bei kitų žmonių žaizdas. Ypač tas, kurios mumyse skatina neapykantą, gimdo nesutarimus ir susiskaldymą. Jėzaus meile perkeistos žaizdos taps atleidimo ženklu ir suvienys žmones meilėje. Šios žaizdos apreiškia, kaip mums reikia vienam kito. Per jas atsiskleidžia tarpusavio gailestingumas, ištikimybė ir dėkojimas.

Br. Kazimieras Milaševičius OSB,
Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.