15
04 /
2021
Liturginėse apeigose matyti laiminančius kunigus katalikams gana įprastas reginys. Gaila, kad daug rečiau arba visai nepasinaudojama kitais palaiminimais, skirtais tėvų – vaikams, vaikų – tėvams, sutuoktinių – vienas kitam ar palaiminimu sau pačiam prieš svarbesnius įvykius: kelionę, operaciją, egzaminą ar darbo pokalbį.
Ką reiškia laiminti? Dievas iš tiesų ypatingą vaidmenį suteikė kunigams, tarsi įpareigodamas juos atliekamoje tarnystėje neužmiršti labai svarbaus dalyko – laiminti žmones: „VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ‚Kalbėk Aaronui ir jo sūnums ir sakyk jiems: Taip laiminsite izraeliečius. Sakykite jiems:
VIEŠPATS telaimina ir tesaugo tave!
Teleidžia VIEŠPATS šviesti tau savo veidą
ir tebūna tau maloningas!
Tepažvelgia VIEŠPATS į tave maloniai
ir tesuteikia ramybę!
Taip jie tars mano vardą izraeliečiams, ir aš juos palaiminsiu‘“ (Sk 6, 22–27).
Šv. Petras ragina ir jaunąją krikščionių bendruomenę: „Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo“ (1 Pt 3, 9). Tad palaiminimas (lotyniškas žodis benedictio kilęs iš bene – „gerai“ ir dicere – „kalbėti, sakyti“) nėra rezervuotas tik dvasininkams – visi esame pašaukti laiminti vieni kitus. Laiminti (benedicere) – tai apie kitą gerai kalbėti, girti, dėkoti, linkėti gero, sveikinti ir šauktis žmogaus bei Dievo maloningumo. Biblijoje „palaiminimas“ (hebr. beraka) grynai pasaulietiniu supratimu reiškė dovaną, apsikeitimą dovanomis.
Pirminė „palaiminimo“ reikšmė buvo ir tiesiog pasisveikinti su kuo nors gatvėje. Dažniausia palaiminimo formulė Izraelyje buvo tokia: „Palaimintas būk, (vardas)!“ Toks sakinys reikšdavo nuostabos šūksnį, kad Dievas atskleidžia savo galią ir dosnumą tame žmoguje, jo gyvenime. Savo ruožtu šūkiu „Tebūna palaimintas / pašlovintas Dievas!“ išreikšdavo pasigėrėjimą žmogus, matęs įvykį, kuriame regima Dievo ranka. Abu šie šūksniai atskleidžia, kokia yra palaiminimo esmė – viešas Dievo galingumo išpažinimas ir padėka už jo gerumą.
Į ką turėtume kreiptis, kai laiminame? Biblija atsako vienareikšmiškai: Dievas yra palaiminimo šaltinis. Palaiminimas taip pat pasiekia per žmones, kurie šaukiasi kitiems Jo vardo ir apsaugos. Dar daugiau: kadangi Dievas Tėvas palaimino pasaulį savo Sūnaus Kryžiumi, mums – Naujosios Sandoros žmonėms – būtent kryžius tapo palaiminimo ženklu. Nenuostabu, kad palaiminimas lydėjo ir paskutines Jėzaus žemiškąsias akimirkas: „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų“ (Lk 24, 50–51).
Palaiminimo žodžius Šventajame Rašte paprastai lydėdavo tam tikri gestai, tokie kaip rankų uždėjimas, rankų pakėlimas ar materialios dovanos įteikimas. Evangelijoje sakoma, kad Kristus laimindavo vaikus ir mokinius. Jėzus ragindavo savo mokinius laiminti net už patiriamą vargą ir persekiojimą. Kalno pamoksle Viešpats ištaria aštuonis palaiminimus, kurie mums visiems yra pažadai ir gyvenimiškos nuorodos. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad dauguma Jėzaus padarytų stebuklų ar pagydymų vykdavo Jam tiesiog ištarus žodį, be papildomų veiksmų ar priemonių.
Kaip laiminti? Tai galite daryti tiesiog mintyse, be jokių rankų gestų. Kur? O gi visur. Namuose, autobuse, vairuodami, darbo susirinkime, parduotuvėje, o gal net vaikštinėdami parke, kai matote kito vargą, blogą nuotaiką ar skausmą. Gal į galvą lenda blogos mintys ar noras artimą keikti? Šiais atvejais galima nors trumpai ištarti: „Dieve, laimink jį / ją, laimink (ir) mane.“ Taip išreiškiate troškimą gero (nepaisant kartais ir sukeliamo skausmo) kitam žmogui ir norą patikėti jį Dievo Apvaizdai.
Kitas, dažnai pamirštas būdas laiminti yra nykščiu ant kaktos brėžiamas kryžiaus ženklas tariant trijų Švenčiausios Trejybės dieviškų Asmenų (Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios) vardus. Ši praktika žinoma nuo pirmųjų krikščionybės amžių kaip meldimas apsaugos prieš pasaulio bei velnio pinkles. Kodėl ant kaktos? Labiausiai matoma kūno dalis. Anot šv. Augustino, kakta esanti tarsi „gėdingumo būstinė“, o laimindami parodome, kad nesigėdijame kryžiaus. Pas judėjus šeimos tėvas įprastai laimindavo savo vaikus. To nereiktų bijoti daryti ir mūsų šeimose, pvz. prieš einant miegoti ar prieš išeinant iš namų, prieš ilgesnę kelionę ar kitą svarbesnį vaiko gyvenimo įvykį. Vienas šeimos vyras, katechetas, prisipažino, kad vaikystėje nesuprasdavo, kodėl mama brėžia ant kaktos kryžiaus ženklą. Tik jam pačiam tapus tėvu ir pradėjus taip pat laiminti vaikus, atėjo supratimas, kad taip darydamas, tarsi sako: „Aš tave myliu, bet negaliu tavęs apsaugoti. Atiduotu Tam, kuris gali tave apsaugoti ir tave man padovanojo.“ Iš tiesų, palaiminimas, atliekamas su meile ir tikėjimu, turi stiprią galią ir pajėgus sustabdyti kitų metamus prakeikimus ar piktą palinkėjimą, kurių vis dar netrūksta sekuliarizuoto pasaulio kasdienybėje. Paraginkime tėvelius ir senelius laiminti savo vaikus ir anūkus. Tėvų palaiminimas lydi vaikus net iš tolo, dėl to gera išvykusius iš namų vaikus prisiminti malda ir pridėti savo palaiminimą, darant kryžiaus ženklą į tą pusę.
Neseniai į lietuvių kalbą išleistame leidinyje „Palaiminimų apeigos“ (jį pagal Romos apeigyną parengė LVK Liturginė komisija) galima rasti palaiminimo maldų įvairioms progoms (pvz., moters palaiminimą prieš gimdymą ir po jo, taip pat vaikų, senelių, ligonių, sužadėtinių, piligrimų ir daug kitų palaiminimų). Juos gali teikti ne tik dvasininkai, bet ir pasauliečiai. Apeigyne vyraujanti nuoroda dėl rankų gestų ši: „Jei palaiminimo teikėjas yra kunigas arba diakonas, jis kalba palaiminimo maldą išskėtęs rankas, ištiesęs jas virš žmonių, už kuriuos meldžiasi, arba uždėdamas rankas; jei pasaulietis, jis kalba palaiminimo maldą sudėjęs / suglaudęs rankas.“ Norint visada galima pasinaudoti šiomis maldomis ir įprasminti svarbius gyvenimo etapus.
Dėmesio! Tik neleiskite kitiems asmenims, išskyrus tėvus ar kunigą, dėti per palaiminimą rankų ant galvos. Tai yra tėviško gerumo, o kartu ir biblinis gydymo gestas. Remiantis gyva egzorcistų patirtimi, žmonės, kurie patiria demono varginimus, esantys ypatingo jo veikimo erdvėje ar gyvenantys sunkioje nuodėmėje yra kviečiami susilaikyti nuo kitų žmonių laiminimo bet kokia forma. Nuodėmėje gyvenantys, kaip ir visi tikintieji, kviečiami atgailoti, atsigręžti į Jėzų Kristų, uoliai artimo meile ir dorybėmis Jį sekti kasdieniame gyvenime. Visi tikintieji savo artimiesiems ir kitiems asmenims galėtų melsti Dievo apsaugos, pvz. kalbėdami rožinį ar kitą maldą. Iš viso ar būtini rankų gestai? Ne, nebūtini, esame kviečiami išlaikyti gestų santūrumą, suprasdami, kad esminis dalykas yra malda, o tikrasis laimintojas yra Jėzus Kristus, pats Dievas. Laiminimo jėga, kuri ateina iš Kristaus, pasireiškia per mano gyvą tikėjimą ir pasitikėjimą Juo, meilę Jam.
Šiandieniame pasaulyje mus vis su nauja jėga smūgiuoja įvairus blogis, demonas ir moralinis „purvas“. Tai, kas kadaise sukrėsdavo, dabar tampa kasdienio gyvenimo dalimi. Tad tuo stipriau laikykimės Kristaus, kad nepakliūtume į pseudonormalumo tėkmę. Kryžiaus ženklas ir palaiminimas tebūnie mūsų kasdienė duona. Tai puikus vaistas nuo dvasinių pavojų. Vaistas, kurio tikrai nėra pavojaus „perdozuoti“. O vienintelis galimas poveikis – amžinasis gyvenimas Dangaus Karalystėje.
Parengė kun. Valdemar Širvinski
