01
09 /
2022
Į porinių metų XV eilinės savaitės skaitinius yra įtrauktos ištraukos iš Patarlių knygos. Apie ją mums pasakoja dr. Ingrida Gudauskienė, biblistikos dėstytoja, mokslinių biblinių straipsnių autorė ir bendraautorė.
Kas ir kada parašė?
Patarlių knygos titulas skelbia, jog tai, kas joje surašyta, yra Saliamono posakiai (Pat 1, 1), tačiau tikrovėje jis nėra šios knygos autorius. Biblijoje Saliamonas – išminčiaus pavyzdys (1 Kar 3, 5–14), todėl ne vienos išminties tradicijos knygos autorystė siejama būtent su jo vardu. Autorystė pagal pseudoepigrafijos principą, kai remiamasi kieno nors autoritetingu vardu, kad veikalui būtų suteiktas atitinkamas „svoris“, senovėje buvo įprastas reiškinys.
Ši knyga – tai ganėtinai didelės apimties veikalas, o joje sutelktos įvairios išminties posakių kolekcijos datuojamos nuo VIII a. pr. Kr. iki III / II a. pr. Kr. Akivaizdu, Patarlių knyga formavosi ne vieną šimtmetį ir tikslus jos parašymo datavimas neįmanomas. Pavieniai posakiai čia nėra pririšti prie konkrečios istorinės situacijos, tad šia prasme – tai posakiai, kalbantys universaliai visų laikų žmonėms. Be to, manoma, jie gimė, buvo užrašinėjami ir formavosi į rinkinius skirtingose geografinėse vietose – šiaurinėje Izraelio karalystėje, Judo pietuose, tremties metu Babilonijoje, kol galutinis redaktorius viską apjungė į vieną veikalą.
Kas yra mašal – posakis?
Hebrajų kalbos žodis mašal, dažniausiai suprantamas kaip patarlė, posakis, gali turėti ir kitas reikšmes, pavyzdžiui, palyginimas, nurodomasis žodis. Visi šie reikšmių atspalviai išties susibėga į Patarlių knygos mašal sampratą – mašal įdėmiai žvelgia į tikrovę, ją vertina, svarsto apie įvairius reiškinius, galiausiai nurodo, kaip tvarkyti savo žmogišką egzistenciją. Mašal – tai sveika nuovoka, žinanti ir teigianti tvaraus gyvenimo dėsningumus.
Šią išmintį Biblijos tauta ilgai tikrino savo patirtimi, ją brandino, paskui „paleido į apyvartą“ kaip žodinę tradiciją, galiausiai rašytiniame žodyje išsaugojo tai, kas buvo patikrinto aukso vertės. Toks išminties žodis niekuomet netuščiažodžiauja, tad šių posakių kalba itin taupi, pavyzdžiui: „Žmogus, kuris pataikauja savo artimui, spendžia pinkles jo kojoms“ (Pat 29, 5). Argi tuo mažai pasakyta?
Kam skirti šie posakiai ir koks jų tikslas?
Knygos pradžioje iškart įvardijama, kam skirta joje paskleista sveika gyvenimo nuovoka: jaunam ir senam, teisiam ir neišmanėliui, protingam ir kvailam (Pat 1, 2–7). Čia žaidžiama kontrastais, taip neišskiriant nė vieno, netgi neišmanėlio. Išmintis yra atidi, ji artinasi prie kiekvieno pagal jo poreikius ir supratimą. Čia pat sakoma, kad ji garsiai šaukia judriausiose gatvėse, aikštėse, miesto vartuose (Pat 1, 20), taigi vietose, kur visuomet yra daug ir visokių žmonių. Šaukia kiekvienam, ji nepripažįsta jokio elito, jai brangus kiekvienas. Sveikos nuovokos įskiepyti ir kvailiui – tai vienas jos užmojų. Tokia elitinė biblinės išminties nuostata.
Visus išminties posakių užmojus apjungia Pat 1, 2–3 įvardintas jų tikslas: kad žmonės suvoktų išmintį ir pagal ją gyventų. Bendrai biblinėje išminties tradicijoje daug kalbama apie žinojimą, supratimą, suvokimą. Apie tai kalbama tokiais žodžiais, kurie taiko į pažinimo protu sritį, tačiau šis pažinimas visuomet orientuojamas etiškai. Suvokti išmintį (teorija) ir pratintis išmintingai elgtis (praktika) – tai neišvengiama tvaraus gyvenimo dermė.
Juoda ir balta
Tikrovėje neretai tenka rinktis. Šiuo požiūriu Patarlių knygos realizmas itin ryškus. Čia susiduriame su ypatingu gundymo tipu – moterimi-kekše, kuri, kaip ir suasmeninta Išmintis, vaikšto miesto gatvėmis, slapčia tykodama pričiupti kvailį (Pat 5, 3–6; 7 sk.; 9, 13–18). Taip sukuriama opozicija Išminčiai, kurios gyvenimo žodį (Pat 8 sk.) anoji kekšė siekia pavergti. Prievartos žodis ardo žmogaus būvį ir visą sociumą.
Egzegezėje klausiama, kokia gi tokio vaizdinio prasmė? Manoma, jog jis priklauso potremtinei epochai (po 539 m. pr. Kr.), taigi pirmiausia buvo skirtas būtent jos žmonėms. Gyvenant sociopolitinių struktūrų priespaudoje (tremties pabaiga reiškė galimybę iš Babilonijos grįžti namo, tačiau tai nereiškė sociopolitinės nepriklausomybės), jiems buvo didelė rizika atmiešti savo tapatybę nepriimtinomis svetimybėmis. Toks vaizdinys, sukuriant kontrastą tarp gėrio ir blogio, potremtinę žydų bendriją įtaigiai ragina su savo tapatybe elgtis atsakingai. Pagal išminties tradiciją tai reiškė atskirti pelus nuo grūdų (Ps 1).
***
Patarlių knygos posakiai nėra išbaigto žinojimo receptai, kai kada jie netgi mįslingi. Šie posakiai, kaip anuomet, taip ir visų laikų Biblijos skaitytojui meta iššūkį: pagalvok, pasvarstyk, ką tu manai apie skirtį tarp grūdų ir pelų? Skaitant Patarlių knygą ryškėja, jog šią skirtį reikės atlikti įvairiose gyvenimo kertėse – nuo santykių „prie puodų“ (Pat 21, 9) iki valstybės valdymo (Pat 29, 2).
Dr. Ingrida Gudauskienė
