01
08 /
2022
Paskutinėmis liepos savaitėmis ir pirmąją rugpjūčio savaitę šiemet Mišiose girdime skaitinius iš pranašo Jeremijo – vieno iš didžiųjų pranašų – knygos. Kviečiame daugiau sužinoti apie šią savo apimtimi ir turiniu be galo turtingą Šventojo Rašto dalį.
Verta perskaityti Jeremijo knygą! Jeremijas, kartu su šv. Pauliumi, yra tie Biblijos autoriai, kuriuos galime labiausiai pažinti. Yra išlikę nemažai jo biografijos duomenų, užrašytų jo ištikimo sekretoriaus Barucho. O ir jo pranašystėse dažnai aptinkame tai, ką galima vadinti „išpažinimais“ – tai paties Jeremijo išgyventi jausmai, abejonės, skundai ir maldos. Išryškėja trapi, bet drąsi asmenybė, kuri itin jautriai išgyveno pačius tragiškiausius Judo karalystės istorijos laikus. Religijos istorijoje jis lieka kaip pranašas, išdrįsęs viltis nesėkmės ir absurdiškumo bedugnėje. Tuo jis gali apšviesti mūsų neramius laikus.
Istorinis kontekstas
Jeremijo pašaukimą galima datuoti apie 630 m. pr. Kr. Tuo laiku valdo vienas geriausių Judo karalių – Jošijas, atgavęs kelias prarastas Izraelio teritorijas ir pasiryžęs vykdyti religinę reformą pagal neseniai atrastą Pakartoto Įstatymo knygą (plg. 2 Kar 22). Bet visa viltis žlunga, kai 609 m. Jošijas žūsta kare. Jeremijas mato, kaip toliau klesti stabmeldystė ir kaip malda Jeruzalės šventykloje virsta prietaringu kultu (žr. 7 sk.). Jis stoja prieš kunigus ir kitus pranašus, kurie skelbia viltingą žinią – Dievas yra galingas, jis nugalės grasinančią Babilonijos imperiją! Bet, prieštarauja Jeremijas, tai – apgaulinga iliuzija: kadangi tauta yra įžūliai neištikima, ji eina tiesiai į pražūtį, ji neišvengs Dievo bausmės; jai reikia pasiduoti Babilonijai, kad išgyventų. Iš tiesų, 597 m. babiloniečiai paima Jeruzalę ir ištremia karalių bei visą aukštuomenę. Tačiau, nepaisant Jeremijo įspėjimų, žmonės sąmokslauja prieš babiloniečių valdžią. Pranašas, skelbiantis pralaimėjimą, tampa „liaudies priešu“, yra apkaltinamas išdavyste, įkalinamas ir per plauką išvengia mirties bausmės (26–27). Pagaliau savo akimis jis mato katastrofą: 587 m. po baisios apgulties Babilonijos kariuomenė vėl paima Jeruzalę ir išžudo arba ištremia visus gyventojus. Miestas ir Saliamono šventykla tampa griuvėsiais (37–39; plg. Raudų knyga, 1–5, kur aidi pranašo skausmas ir atjauta tautai). Pranašo nelaimės tuo nesibaigia: pataręs tautos likučiui nuo Viešpaties pasilikti Jeruzalėje, jis nebuvo išgirstas, bet išvestas į Egiptą. Jeremijo mirties aplinkybės nežinomos, bet, pagal seną padavimą, jis buvo tautiečių nužudytas ir taip žydų tradicijoje tapo kenčiančio Dievo tarno, pranašo-kankinio įvaizdžiu.
Žodis, sukeliantis skausmo ir džiaugsmo
„Man atėjo Viešpaties žodis“ – tai pirmieji Jeremijo žodžiai pasakojant jautrią pašaukimo patirtį (žr. Jer 1, 4). Frazė „Viešpaties žodis“ knygoje aptinkama net 164 kartus! Dievo žodis ne tik pasiekia pranašą, bet persmelkia ir nulemia visą jo gyvenimą: „Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!“ (15, 16). Bet: „Tu mane suvedžiojai, VIEŠPATIE, – aš leidausi suvedžiojamas. Tu buvai stipresnis už mane, – tu nugalėjai. Nuolat esu traukiamas per dantį, – kiekvienas šaiposi iš manęs. Kada tik kalbu, turiu rėkti, – turiu šaukti: „Smurtas ir skriauda!“ VIEŠPATIES žodis man atnešė nuolatinę užgaulę ir pajuoką. Bet kai sakau: „Užmiršiu jį! Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ – tada jis yra kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu“ (20, 7–9). Šį Dievo žodį, dažniausiai skelbiantį priekaištus ir nelaimes, Jeremijas, nori nenori, turi garsinti.
Dievo žodžiai tampa jo, Dievo jausmai irgi. Pats Dievas kenčia ir sielvartauja dėl savo neištikimos tautos: „Tuomet aš sau maniau: kaip būtų smagu įsūnyti tave kaip vaiką, duoti tau malonų kraštą, visų gražiausią palikimą tarp tautų! Vadintum mane ‚Mano Tėve!‘ – maniau, – ir nuo manęs nenusigręžtum. Tačiau kaip moteris dėl meilužio darosi neištikima, taip tu buvai man neištikima, Izraelio tauta, – tai VIEŠPATIES žodis“ (3, 19–20). „Palikau savo Namus, atmečiau savąjį paveldą. Savo numylėtinę atidaviau į jos priešų rankas. Mano paties tauta prieš mane atsigręžė…“ (12, 7–8).
Viltis neviltyje
Jeruzalės apsupties metu, kai nebėra jokios žmogiškos vilties, Jeremijas drįsta skelbti Dievo duotą viltį, pagrįstą vien jo meile: „Amžina meile aš pamilau tave […]. Vėl tave atkursiu“ (31, 3–4). Viešpats sudarys Naująją Sandorą, tada jo Įstatymas bus įrašytas ne ant akmens, o į žmogaus širdį. „Tada aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. […] Jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu“ (31, 33–34). Tai jau Naujosios Sandoros Kristuje ir Šventosios Dvasios dovanojimo pranašystė.
Ses. Benedicte Rollin
