Pažvelgti į amžinybę

Lapkričio mėnesio „Magnificat“ maldynėlis pasitinka skaitytojus iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtu kūriniu – leidinio viršelyje reprodukuojamas XIX a. vokiečių romantizmo atstovo Karlo Gustavo Karuso (Carl Gustav Carus, 1789–1869) paveikslas „Romos prisiminimas. Rafaelis ir Mikelandželas stebi Šv. Petro baziliką“ (1831, drobė, aliejus, 49,4 × 39,7 cm). Kūrinys saugomas Frankfurte prie Maino veikiančiame Vokiečių romantizmo muziejuje, Gėtės namuose.

Netikėta ir kūrinio autoriaus biografija. Gyvenęs ir dirbęs Dresdene, Karusas buvo išskirtinė ir garsi savo laikmečio asmenybė, žinomas gydytojas, biologas, mikologas, psichologas, filosofas, kelių Europos mokslo akademijų narys, solidžių veikalų, skirtų medicinai, gamtos mokslams ir net meno teorijai, autorius. Tačiau meno teorijos Karusui neužteko. Pamažu medikas ir mokslininkas atsiskleidė kaip talentingas tapytojas, ypač lyrinio peizažo srityje.

Karuso veiklų įvairovė, erudicija bei plačios pažiūros tiesiog stebina. Jam buvo artima gamtos filosofija (Naturphilosophie), XIX a. vokiečių idealizmo ir romantizmo srovė, įtakos turėjo ir Karuso akademinė aplinka Dresdene, jo draugystė su rašytoju Johanu Volfgangu Gėte (Johann Wolfgang von Goethe) bei pažintis su žymiausiu vokiečių romantizmo tapybos atstovu Kasparu Davidu Frydrichu (Caspar David Friedrich), pas kurį Karusas trejus metus mokėsi tapybos.

Frydricho tapyba atspindėjo vokiečių romantizmui būdingą panteistinį ir mistinį santykį su gamta. Visi to meto romantizmo krypties tapytojai patyrė stiprią Frydricho įtaką. Karusui Frydricho paveikslai buvo artimi idėjomis bei natūros vaizdavimo maniera. Ypač didelį įspūdį jam (kaip ir visiems amžininkams) paliko Frydricho peizažai su figūromis. Tai buvo viena originaliausių Frydricho tapybos naujovių, kai žmogaus figūra peizaže vaizduojama nugara į žiūrovą, skendinti susimąstyme, tarsi nusilenkianti prieš gamtą, jos didingumą ir amžinumą. Karusas nekartojo Frydricho kompozicijų paraidžiui, jis jas studijavo, dėliojo naujus akcentus ir darė tai kaip filosofas, tyrinėjantis istoriją ir kultūros tęstinumo fenomeną. Taip buvo sukurtos kelios peizažinės kompozicijos, kuriose pavaizduoti konkretūs personažai dailininkui gerai pažįstamoje aplinkoje.

Pirmą kompoziciją su dviem figūrom Dresdeno fone Karusas nutapė 1821 m., kiek pakeistą pakartojo 1837 m. Abu darbai buvo sukurti J. V. Gėtės filosofinės poemos „Faustas“ motyvais. 1831 m. panaudojęs panašią struktūrą Karusas nutapė italų renesanso dailininkus Rafaelį (Raffaello Sanzio) ir Mikelandželą (Michelangelo) amžinojo Romos miesto fone. Tai – šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošiantis paveikslas. Po aštuonerių metų dailininkas sukūrė panašų jo variantą, dažnai vadinamą „Prisiminimu iš Romos II“, taip pat saugomą Gėtės namuose.

Pažvelkime į paveikslą. Vakaro metas, laikas, kai sutemos kėsinasi praryti paskutinius dienos likučius. Kalvota vietovė, apaugusi retais varganais krūmokšniais. Pirmasis planas jau beveik tamsus, jame vos galima įžiūrėti agavų siluetus. Tamsa sėlina, bet yra sustabdoma dviejų vyrų, stovinčių nugara į žiūrovus. Jie stovi ne centre, o kiek kairiau, jų siluetai išryškėja šviesos kupiname fone. Už figūrų iš abiejų paveikslo pusių žemyn į centrą subėgančios kalvelės dar šviečia šiltu rudai raudonos žemės atspalviu. Iš abiejų pusių aukštyn antrąjį planą įrėmina keturios pinijos, kurių kamienų ir šakų gracinga arka atkartoja paveikslo formatą, Renesanso laikais dažnai naudotą religinėms kompozicijoms. Trečias planas yra nuaustas iš subtilios, minkštos šviesos. Visa, ką jame matome – aukštas dangus, mėnulio puslankis, minkšti debesys ir blankiai mirguliuojančios Šv. Petro bazilikos kupolo apybraižos – tai meistriškai moduliuota šviesa. Paveikslo kompozicija paremta nepajudinama pusiausvyra, kurią paradoksaliai kuria vos juntama objektų asimetrija. Vienintelė šventovė įkomponuota pačiame drobės centre.

Šv. Petro bazilikos kupolas matomas iš visų Romos miesto pusių. Pirmoji bazilika pastatyta IV a., Romos imperatoriaus Konstantino laikais, toje vietoje, kur buvo šv. Petro kapas. XVI a. pradžioje bažnyčia jau buvo avarinės būklės ir popiežius Julijus II pradėjo senosios griovimo ir naujos svarbiausios katalikų šventovės statymo darbus. Juose dalyvavo ištisas būrys garsių Renesanso dailininkų. Tapytojas Rafaelis ir skulptorius, architektas Mikelandželas skirtingu metu buvo Šv. Petro bazilikos vyriausieji architektai. Rafaelis projektavo išilgintą navų dalį, Mikelandželas – monumentalų kupolą, išsaugodamas centrinio plano struktūrą. Abu kūrėjai nemėgo vienas kito, tarp jų tvyrojo įtampa, tiesiog legendinė konkurencija. Tikrovėje sunku įsivaizduoti juos taikiai stovinčius greta vienas kito. Bet meno plotmėje viskas kitaip.

Karusas paveiksle panaudoja perkeitimą, savotišką inversiją – materialus, čia ir dabar esantis statinys tampa miražu, o atgaivinama tai, kas jau tapo dulkėmis – žemiškasis žmogaus pavidalas. Abiejų figūrų apdarų stilius neapibrėžtas, tai gali būti ir XVI, ir XIX amžiai – nekonkreti, belaikė atmosfera. Karusas nutapė du vienas kito nemėgusius menininkus šalia, tarsi juos sutaikydamas amžių ir išskirtinio statinio akivaizdoje, parodė juos kontempliuojančius tai, kas artima ir svarbu abiem kūrėjams. Pradėjęs nuo konkretumo, autorius paveiksle įvaizdino abstrakčią amžinumo per kūrybą ir kūrybos amžinumo idėją bei dvasines kuriančio žmogaus galias.

Iš gausaus romantizmo tapytojų būrio Karusą – gydytoją, eruditą ir filosofą – išskyrė siekis meninę raišką sieti su moksliniu tyrimu, gilintis į gamtos realybę, žmogaus veiksmų ir emocijų priežastis ir atskleisti už matomo slypinčias nematomas gyvybines jėgas. Karusas įvardijo tai savu terminu Erdlebenbildkunst, kuris, pažodžiui išvertus, būtų „žemės gyvenimo vaizdavimo menas“. Kaip ir jo tapybos mokytojas Frydrichas, Karusas buvo įsitikinęs, kad menininkas turėtų tapyti ne tik tai, ką mato prieš save, bet ir tai, ką mato savyje.

Kristina Jokubavičienė

• «