Naujas
Giovanni Francesco Romanelli (apie 1610–1662), „Šv. Jonas ir šv. Petras prie Kristaus kapo“ (apie 1640)
Velykų laikas kviečia apmąstyti, išgyventi Prisikėlimo slėpinį, bet gal labiausiai – išsaugoti nuostabą jo akivaizdoje. Panašią nuostabą matome Petro ir Jono veiduose viršelyje. Jie pamatė ir jau yra kažką supratę, bet nuostaba lieka. (Kaip visa tai stengėsi perteikti italų baroko dailininkas Romanelis, bus galima paskaityti Dovilės Barcytės straipsnyje.) Prisikėlimo slėpinys kartu yra visos mūsų krikščioniškos vilties pagrindas, mūsų tikėjimo pamatas (plg. 1 Kor 15, 12–20). „Jėzaus prisikėlimas tapo pamatiniu įvykiu mūsų tikėjimui ne tik dėl to, kad rodo galutinę Dievo pergalę prieš mirtį, bet ir todėl, kad ši pergalė laiduoja mūsų pačių prisikėlimą. Jėzaus prisikėlimas atveria mums vartus į amžinybę ir suteikia malonę įžengti į bendrystę su Dievu“, – rašo kun. br. Mišelis de Melenaras (Michel de Meulenaer), aptardamas tikėjimo prisikėlimu raidą Biblijoje.
Velykų laiku skaitysime apie Jėzaus susitikimus su mokiniais po Prisikėlimo, taip pat apie tolesnį jų kelią, pasakojamą Apaštalų darbuose. Tikrų Kristaus mokinių būta per visą dutūkstantmetę krikščionybės istoriją, labiausiai pažįstame tuos, kurie sulaukė palaimintojo ar šventojo garbės. Nors… Jų tiek daug, kad apie visus sužinoti, apie visus paskaityti neįmanoma, bet verta pažinti bent savo kraštiečius. Apie Vilnijos krašto sūnų – pal. Petrą Bonifacą Žukovskį, brolį pranciškoną konventualą, mirusį 1942 m. Aušvice, pasakoja Vilija Tauraitė iš Vilniaus piligrimų centro.
Drąsos ir pasitikėjimo keliaujant savuoju mokinystės keliu!
Ilona Valujevičienė
Kaina: 5.00 €