01
05 /
2021
Gegužės mėnesį gamta džiugina žiedais, šviežia žaluma ir dangaus platybe. Tad nuo pandemijos suvaržymų pavargę, pailsę, pažvelgiame aplink ir lengviau atsidūstame. Ir liturginių metų ritmas skatina kelti žvilgsnius aukštyn, laukti, kviesti Šventąją Dvasią…
Na, o žiūrint į viršelio paveikslą atėjo mintis, kad tas vaizdelis labai primena pandeminį mūsų šeimų gyvenimą – visi taip arti vienas kito, po vienu stogu, bet – tokia ramybė… Visad yra ko pasimokyti iš Šventosios Šeimos. Ir kun. Robertas Urbonavičius, kviesdamas nepalikti „Viešpaties bažnyčioje, parsivesti į savo namus“, rašo: „Viešpats nori gyventi mūsų gyvenimus ir mūsų gyvenimuose: jam įdomus mūsų darbas, šeimos reikalai. Jis nesibaido mūsų virtuvės ar daržo. Dievas randamas ir tarp puodų, mėgdavo kartoti šv. Jėzaus Teresė.“ Panašią mintį atkartoja kun. Mozė Mitkevičius išsamiame pasakojime apie Skaičių knygą: „Nepasiekiamas ir nesuvokiamas visa valdantysis Dievas trokšta dalyvauti savo kūrinijos gyvenime, trokšta, kad bendruomenė dalyvautų jo dovanų pilnatvėje.“
Beveik visą gegužę toliau skaitysime Apaštalų darbų knygą, iš kurios galime pasimokyti, kaip gyveno pirmosios krikščionių bendruomenės. Jose irgi galima justi tą artimą Kūrėjo buvimą šalia kūrinio, troškimą ateiti ten, kur vargas, skausmas, negalia. Tad kvieskime ir priimkime Šventąją Dvasią, kuri „visko išmokys ir viską primins“, kuri veikia šiandien kaip veikė pirmojoje krikščionių bendruomenėje.
Ilona Valujevičienė
