01
03 /
2023
Į ką mane kviečia ši gavėnia? Galime pabandyti kiekvienas sau atsakyti į šį klausimą.
Pranašas Ozėjas šitaip ragina: „Eime, grįžkime pas VIEŠPATĮ, nes jis – tas, kuris mus sudraskė, jis mus ir išgydys; jis mus sužeidė, jis mus ir sutvarstys. Po dviejų dienų jis mus atgaivins, trečiąją dieną jis mus prikels, kad būtume gyvi jo Artume. Pažinkime, – veržkimės pažinti VIEŠPATĮ! Tikrai jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra; jis ateis pas mus lyg būriai lietaus, kaip pavasario lietus, pagirdantis žemę“ (Oz 6, 1–3). (Daugiau apie pranašą Ozėją ir jo knygą galėsime paskaityti dr. Ingridos Gudauskienės straipsnyje.)
Girdime, kad Viešpats kviečia į savo Artumą, kiekvieną savitu būdu. Net kai einame per dykumą. Nes, pasak šviesios atminties kun. Kęstučio Trimako: „Dykuma arba užgrūdina, arba sužlugdo. Joje nebegali remtis tuo, kas žmogiška. Nebegali ieškoti savęs, nes prarasi. Tegali leistis būti atrandamas.“ Tad leiskimės Viešpaties atrandami visokiausiose savo gyvenimo dykumose. Kad galėtume kartu su juo pereiti iš sausros į pavasarį.
Kartu su popiežiumi šį mėnesį melskime Viešpaties artumo ir žmonių jautrumo prievartą bažnytinėse bendruomenėse patyrusiems asmenims, kad ir jų dykumoje atsirastų gaivos. Tikimės, kad ir popiežiaus žodžiai iš enciklikos „Fratelli tutti“ padės apmąstyti artimo meilės, atleidimo, dialogo ir tiesos paieškos temas – tokias artimas gavėnios laikui.
„Eikime, grįžkime pas Viešpatį.“
Ilona Valujevičienė
