01
05 /
2024
Toliau keliaujame Velykų laiku, laukiame Šventosios Dvasios atsiuntimo, bet kartu jau esame jos vedami, įkvepiami, lydimi. „Nė vienas negali ištarti JĖZUS YRA VIEŠPATS, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Tad ji pažadina mūsų širdyse tikėjimą, paraginimą gręžtis į Viešpatį ir ištikimai juo sekti. Tikėjimas nėra tik nuomonė, kuri pasikeitus aplinkybėms irgi pasikeičia; tikėjimas bibline prasme reiškia ir ištikimybę, kylančią iš susitikimo su Dievu, ir visišką pasitikėjimą Dievu, jo veikimu, ir įsipareigojimą vykdyti jo valią, laikytis jo mokymo. Tad tikėjimas persmelkia visą tikinčiojo (lot. fidelis – ištikimasis) esybę. „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą“ (Rom 10, 9–10).
Įspūdinga matyti, kaip unikaliai Šventoji Dvasia veda kiekvieną ją priėmusį žmogų. Skaitydamas šventųjų, palaimintųjų gyvenimus negali atsistebėti, kaip kūrybingai, jautriai jie mokėjo perskaityti laiko ženklus ir atliepti savo laiko poreikius. Tiesa, kančios valandomis juos dažnai jungia bendra savybė – gebėjimas vienyti savo kentėjimus su Kristumi ir aukoti juos. Iš tiesų, Šventoji Dvasia, Guodėja, Globėja, yra su mumis ir išbandymuose, kurių netrūksta nė vieno dangiškojo Tėvo vaiko kelyje.
O Dvasia, Viešpatie, nuženk!
Ilona Valujevičienė
