01
11 /
2026
Taip jau nutinka leidybos darbuose, kad rengiant lapkričio numerį štai pro tėviškės langą dar matosi šviežiai nupjautos ražienos, o jau tenka įsivaizduoti plikas lapkričio vėjų siūbuojamas šakas… Dvasiniame gyvenime truputį kitaip. Be abejo, mąstome apie ateitį, gyvename laukdami to, ką patiria Visų Šventųjų dieną iškilmingai minimi žinomi ir nežinomi šventieji, bet svarbiausia lieka ši akimirka, nes tik būdamas čia ir dabar, dabartinę akimirką gyvendamas pagal Dievo valią, jau ragauju amžinybės. Tik dabar, šią akimirką, galiu mylėti ir parodyti meilę, patirti vienybę su Dievu maldoje ir bendrystę su artimu. Mus maitina praeitis, asmeninės ir ankstesnių kartų patirtys bei tikėjimas, įkvepia būsimųjų dalykų vaizdinys, – tad viso to stiprinami esame kviečiami prisiimti atsakomybę už dabar. Panaši mintis nuaidi šio mėnesio popiežiaus maldos intencijoje: „Meldžiame Tave, Viešpatie, kad Tavo Dvasia išmokytų mus naudotis tuo, ką turime – pinigais, laiku, talentais ir galimybėmis – kaip brolystės įrankiais.“ Taigi, būdami čia ir dabar, esame ir dėl kitų. Esame susiję vieni su kitais. Kas žingsnis naudojamės kitų sukurtais daiktais, sukauptomis žiniomis, mūsų išgyvenimas sunkiomis akimirkomis labai priklauso nuo ryšio su kitais… „Niekas nesubręsta ir nepasiekia pilnatvės atskirai. Dėl savo dinamikos meilė reikalauja vis didesnio atvirumo, didesnio gebėjimo priimti kitus nesibaigiančiame nuotykyje, kai visas periferijas sujungia aiškus priklausomybės vieni kitiems pojūtis. Jėzus mums sakė: Jūs visi esate broliai (Mt 23, 8)“ (Pranciškus, Fratelli tutti, 95). Pamąstykime apie tai šį mėnesį, kai meldžiamės už artimuosius, kurių regimai nebėra šalia ir kai Bažnyčia kviečia pamatyti greta esančiuosius, nuo kurių kartais skubame nugręžti žvilgsnį.
Ilona Valujevičienė
