Rutos knyga

Dievas ne visada mūsų gyvenimuose veikia dramatiškai, ryškiai. Daugumą mūsų gyvenimo dienų sudaro kuklūs, paprasti veiksmai ir įvykiai, mažesni ar didesni džiaugsmai ir skausmai, pasirinkimai, kuriuos darydami net nelabai susimąstome apie dvasinius dalykus. Tačiau po kiek laiko, žvelgdami atgal, galime pasakyti: iš tiesų pats Dievas mane vedė, tik jis galėjo viską taip sutvarkyti.

Būtent apie tokią situaciją pasakoja Rutos knyga. Ši trumpa, gyvenimiška istorija parašyta greičiausiai V a. pr. Kr., po Babilono tremties. Tai laikas, kai žydų bendruomenei svarbu iš naujo permąstyti savo tapatybę, istoriją. Ir įdomu bei nuostabu – jie supranta, jog norint giliau suvokti savo šaknis, reikalingas ne tik šlovingų įvykių ir iškilių asmenybių prisiminimas. Reikia pamatyti ir Dievo darbą paprastų, kuklių žmonių pasirinkimuose, išoriškai nereikšmingų įvykių eigoje (prisiminkime, pvz., lietuvių mamas ir močiutes, mokančias vaikus su knyga prie verpimo ratelių – taip išsaugota kalba ir identitetas).

Knygos pasakojimas iš esmės sutelktas į dviejų moterų – žydės Naomės ir jos marčios pagonės moabitės Rutos – keliones. Pirmiausia skaitome apie fizinę kelionę – jos palieka Moabo žemę ir vyksta į Judėją, Naomės tėvynę. Matome ir emocinę-socialinę kelionę – su meile remdamos viena kitą ir darydamos drąsius pasirinkimus jos po didžiulio vargo, skurdo ir liūdesio patiria materialiai užtikrinto šeimyninio gyvenimo džiaugsmą.

Po visu tuo slypi gilesnis klodas – dvasinė kelionė. „Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas – mano Dievas“ (Rut 1, 16), – Naomei sako Ruta. Taip rūpestis mylima anyta ir šios tikėjimas įveda svetimšalę moterį į Izraelio Dievo pažado istoriją. Koks paprastas šeimyninis vaizdas! Ir kokia neįsivaizduojamai šlovinga istorija! Susituokusi su Naomės giminaičiu Boazu, Ruta pagimdo Jobedą – būsimo Izraelio karaliaus Dovydo senelį. O ateityje iš jų palikuonių gims pats pasaulio Atpirkėjas.

Boazas Rutos gyvenime irgi yra atpirkėjas. Savo laisvu pasirinkimu ir pagal žydų įstatymą jis tampa goʼel – artimu giminaičiu, kuris įsipareigoja rūpintis mirusio giminaičio našle, ją vesti ir taip įamžinti mirusiojo vardą jo pavelde (plg. Rut 4, 19). Ir vėl matome, kaip jo paprastas, žmogiškos meilės ir gerumo paskatintas pasirinkimas įsiaudžia į didžiosios Istorijos audinį.

Rutos knyga, skirtingai nei dauguma kitų Biblijos knygų, nekalba apie Dievą tiesiogiai. Čia mes matome jį per jo veikimą, buvimą kartu su paprastais žmonėmis, per dieviškąją Apvaizdą. Rutos knygoje nėra stebuklų, apsireiškimų, pranašiškų sapnų. Čia Dievas veikia per šeimynišką bendrystę ir bendradarbiavimą. Skaitome apie įprastas žmonių gyvenimo dramas: migraciją, skaudžius praradimus, artimųjų mirtį, alkį, socialinę atskirtį, vaikų, o kartu ir ateities neturėjimą. Bet tada, kaip rašoma pasakojime, „pasitaikė, kad…“ sklypas, į kurį nuėjo dirbti Ruta, priklausė Boazui, artimam Naomės giminaičiui (žr. Rut 2, 3), ir priimti geri sprendimai pradeda duoti vaisių. O įkvėptasis autorius per kiekvieną „pasitaikė“ labai aiškiai jaučia ir parodo visada vedančią ir palaikančią Dievo ranką.

Ši Biblijos knyga atskleidžia, kaip kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos istorija yra maža tautos ir visos žmonijos istorija. Taip ir Rutos knygos pasakojimas apie vieną kuklią šeimą vaizduoja perėjimą nuo sunkių Teisėjų laikų Izraelio istorijoje, kai tauta kentėjo ateivių dalį ir nuolatinę priešų grėsmę, prie Dovydo karalystės aukso amžiaus, pasižyminčio stabilumu, klestėjimu ir pergale. Nesunkiai čia galime matyti ir žmonijos kelionę iš nuodėmės skurdo bei pavergimo būklės į Dievo Karalystės realybę.

Dar viena pamoka, kurią galime rasti Rutos knygoje – nenuleisti rankų. Kaip Ruta, Naomė ir Boazas, esame kviečiami su drąsa priimti gyvenimo iššūkius ir daryti tuos mažus, gerus pasirinkimus, kuriuos šiuo metu suprantame ir pajėgiame. Ir tikėti, kad už kiekvieno „pasitaikė, kad…“ ir mūsų gyvenimuose yra mylinti Dievo ranka, kad ir mes jau esame įrašyti į šventąją Karalystės istoriją. Istoriją, vykstančią jau čia ir dabar.

Ses. Emanuela Linda Ceple SJE