08
12 /
2025
Kūrinys, išreiškiantis didžiąją Viltį
Vaikai yra kupini jaunatviškos ir šviežios gyvybės, pastebi Šarlis Pegi (Charles Péguy). Vakare jie užmiega net nesusimąstydami. Būtent todėl, kad jie miega ir turi miego atsargų, yra nepavargstantys. Kitą dieną jie vėl viską pradės iš naujo: atsinaujinusiais raumenimis, nauja siela, kaip Viltis. Nepavargstančio žmogaus paslaptis yra miegas. „Kas gerai miega, tas gerai gyvena. Kas miega, tas meldžiasi. […] Darbas ir miegas yra du broliai. Ir jie labai gerai sutaria.“ Tokiame teiginyje yra humoro dozė, jo nereikia suprasti kaip nuosprendžio. Tai greičiau provokacija: kur glūdi mano viltis, mano pasitikėjimas? Darau viską, ką galiu, bet negaliu visko. Tai man primena miegas.
Tačiau, […] [sako Dievas], man pasakojo, [2]
Kad yra žmonių, kurie nemiega.
Aš nemėgstu to, kuris nemiega, – sako Dievas.
Miegas yra žmogaus draugas.
Miegas yra Dievo draugas.
Miegas galbūt yra gražiausias mano kūrinys.
Ir aš pats septintą dieną ilsėjausi.
Tas, kuris turi tyrą širdį, miega. O tas, kuris miega, turi tyrą širdį.
Didelė paslaptis būti nenuilstančiam kaip vaikas.
[…] Tačiau man sakoma, kad yra žmonių,
kurie gerai dirba, bet blogai miega.
Kurie nemiega. Koks pasitikėjimo manimi trūkumas.
Tai beveik blogiau, nei kad jie blogai dirbtų, bet gerai miegotų. […]
Aš nekalbu, – sako Dievas, – apie tuos žmones,
Kurie nei dirba, nei miega.
Jie yra nusidėjėliai, tai aišku. Jiems tai pelnyta bausmė. Dideli nusidėjėliai. Jiems nelieka nieko kito, kaip dirbti.
Aš kalbu apie tuos, kurie dirba ir nemiega. […]
Aš jų gailiuosi. Pykstu ant jų. Šiek tiek. Jie manimi nepasitiki.
Kaip vaikas nekaltas atsigula į motinos glėbį, jie taip neatsigula.
Nekalti mano Apvaizdos glėbyje.
Jie turi darbštumo dorybę. Bet neturi dorybės nieko nedaryti.
Atsipalaiduoti. Pailsėti. Miegoti.
Vargšai, jie nežino, kas yra gera.
Jie labai gerai tvarko savo reikalus dieną.
Bet jie nenori man patikėti jų tvarkymo naktį.
Tarsi aš nebūčiau pajėgus užtikrinti reikalų tvarkymo naktį.
Tas, kuris nemiega, yra neištikimas Vilčiai.
O tai yra didžiausia neištikimybė. […]
Tarsi aš nebūčiau pajėgus šiek tiek jais pasirūpinti.
Dėl jų budėti. […]
Aš tvarkau daug daugiau dalykų, vargšai žmonės, aš valdau kūriniją. Tai galbūt daug sunkiau.
Gal jūs galėtumėte be didelio (-ių) nuostolio (-ių) palikti savo reikalus mano rankose, išmintingieji žmonės.
Gal ir aš esu toks pat išmintingas, kaip jūs.
Jūs galbūt galėtumėte juos man patikėti vienai nakčiai.
Kol miegate. […]
Kitą rytą jūsų reikalai gal nebūtų blogesni. […]
Žmogiškoji išmintis sako: Vargas tam, kuris atideda rytojui.
O aš sakau – Laimingas; laimingas tas, kuris atideda rytojui.
Laimingas, kuris atideda. Tai reiškia: Laimingas tas, kuris viliasi. Ir kuris miega. […]
Kas nenori nė kiek man patikėti savo gyvenimo valdymo. […]
Tokių daugiau nei vienas.
Kas, eidamas miegoti, paliko savo reikalus labai prastoje būklėje.
Ir atsikeldamas nerado jų labai geros būklės.
Galbūt todėl, kad aš ten praėjau. […]
O naktie, mano gražiausias išradime, mano didingiausias kūriny.
Mano gražiausias kūriny.
Didžiausios Vilties kūriny.
[…] Ir kartu […] didžiausios Meilės kūriny.
Nes tu esi ta, kuri visą Kūriniją
Sūpuoji atgaivinančiu miegu.
Kaip vaiką paguldo į lovelę,
Kaip motina jį paguldo, kaip motina jį užklosto
Ir pabučiuoja (ji nebijo pažadinti, jis taip kietai miega).
[…] Taigi, o naktie, juodaake motina, visų motina,
Ne tik vaikų motina (tai taip lengva),
Bet net pačių vyrų ir moterų motina, o tai taip sunku,
Tu paguldai ir užmigdai visą Kūriniją
Kelioms valandoms lovoje […]
Belaukiant guolio visam laikui.
Į kurį aš, Tėvas, paguldysiu savo Kūriniją.
[…] O Naktie, mano dukra Naktie, pamaldžiausia iš mano dukrų,
Pati dievobaimingiausia.
Iš mano dukrų – labiausiai esanti mano rankose, labiausiai atsidavusi.
Tu mane šlovini Miegu dar labiau, nei tavo sesuo Diena mane šlovina Darbu.
Nes dirbdamas žmogus mane šlovina tik savo darbu.
O miego metu aš pats save šlovinu žmogaus atsidavimu man.
[…] O naktie, kuri visus kūrinius sūpuoji
Atgaivinančiu miegu.
O naktie,
kuri visas žaizdas nuplauni.
[…] O naktie, o mano dukra Naktie, ta, kuri moki nutilti, o mano dukra gražiuoju apsiaustu.
[…] O mano žvaigždėta Naktie, tave aš sukūriau pirmąją.
Tu, kuri migdai […]
Visus mano kūrinius,
Pačius nerimastingiausius, smarkų žirgą, darbščią skruzdę,
Ir žmogų, […] tikrą nerimo šulinį.
Jis vienas nerimastingesnis už visą kūriniją kartu.
O mano gražioji naktie, tave aš sukūriau pirmąją. […]
Tu iš savo rankų ant žemės užlieji
Pradinę ramybę,
Amžinosios ramybės pranašę.
[…] Tu nuramini, tu apipili balzamu, tu paguodi.
Tu aptvarstai žaizdas ir sumuštas galūnes.
[…] Tokia tyla viešpatavo prieš sukuriant nerimą.
Prieš nerimo viešpatavimo pradžią.
Tokia tyla viešpataus, bet tai bus šviesos tyla,
Kai visas šis nerimas bus išsekęs,
Kai visas šis nerimas bus pasibaigęs.
Poema baigiasi tuo, kad ši juodaakė dukra atėjo į pagalbą pačiam Dievui. Kai jis patyrė tą didžiulę nelaimę – neteko Sūnaus.
Kiekvienas žmogus turi teisę palaidoti savo sūnų.
Kiekvienas žmogus žemėje, jei jam tenka tokia didelė nelaimė
Nenumirti anksčiau už sūnų. Ir tik aš vienas, aš, Dievas,
buvau surištomis rankomis tam įvykus,
[…] Tik aš vienas negalėjau palaidoti savo sūnaus.
[…] Tada, o Naktie, tu atėjai ir didele drobule apdengusi palaidojai
Šimtininką ir romėnų karius,
Mergelę Mariją ir šventąsias moteris,
[…] Ir mano Izraelio tautą, ir nusidėjėlius, ir kartu Tą, kuris mirė, kuris mirė už juos.
Be vaikiško naivumo, bet su didžiuliu nuoširdumu Šarlio Pegi Dievas mums sako ne tai, kad neturime nerimauti, bet kad yra kažkas didesnio už nerimą, didesnio už dienos darbą, kurio nenorėtume niekada pertraukti, – kažkas tokio, ką simbolizuoja Naktis, – Tėvo didžiulės rankos, kurios apkabina, paguodžia ir atgaivina visus žmones nakties slaptoje. Poema baigiasi daugtaškiu, akimirka, kai mes galime atsiduoti vilčiai… arba ne.
Mistika ir įsipareigojimas
Šarlis Pegi nėra romantiškas ir kaimiškas pranašas. Jis yra visapusiškas, kūniškas, įsipareigojęs žmogus. „Viskas prasideda mistika ir baigiasi politika.“ Rašydamas poemą apie viltį, Pegi kūrė ir esė apie pinigus, apgailestaudamas, kad jie tapo šių dienų dievu, visa ko matu. Po poros metų, 1914 m., jis bus pašauktas į kariuomenę kaip rezervo karininkas ir pralies savo kraują nelygioje kovoje.
Br. Ivan Demeure,
Tiberiados bendruomenė
Pabaiga. Pradžia šių metų „Magnificat“ maldynėlio
spalio ir lapkričio numeriuose.
[1] Skaitytojams siūlome Tiberiados bendruomenės Lietuvoje vyresniojo br. Ivano Demeureʼo parengtą tekstą, skaitytą bendruomenės rengiamoje šeimų stovykloje 2025 m. liepą. [2] Čia ir toliau versta iš knygos: Charles Péguy, Le porche du Mystère de la Deuxième Vertue, Paris: Gallimard, 1929. Sakinių skyryba paliekama kaip originale.
***
Jubiliejiniai metai priartėjo prie pabaigos. Daug kas keliavome į maldingas keliones ar kitokiais būdais mėginome juos įprasminti, o gal tiesiog buvome atviri priimti ir atpažinti Viešpaties teikiamas malones. Dalijamės kelių Vilties piligrimų pasakojimais.
NETIKĖTUMAI IR PAMOKOS
Sužinojęs, kad Jubiliejinius metus Vilniuje pasitiksime jau 2024 m. gruodžio 29-ąją ir ne bet kaip, o giedodami Visų Šventųjų litaniją iškilmingoje eisenoje iš Dievo Gailestingumo šventovės į Arkikatedrą, pirmiausia turėjau susilaikyti nepaniurzgėjęs dėl galimos šlapdribos ar žvarbaus vėjo. Tačiau toji diena pasitiko gruodžio pabaigai neįprastai švelniu oru, dovanodama ir pirmąją Jubiliejaus pamoką. Juk tai kvietimas pasitikėti, palikti saugią, šiltą namų aplinką ir, nepaisant kasdienių rūpesčių, pabambėjimų bei nuogąstavimų, leistis į kelionę – pradžiai nors ir simbolinę (tik tarp dviejų Vilniaus šventovių), jau rengiantis ir tikrajai – į Romą. Tai tapo dar viena pasitikėjimo pamoka – juk neturint beveik jokios patirties reikėjo išspręsti ne vieną penkiasdešimties piligrimų kelionės organizacinį klausimą. Tačiau nerimas palengva išsisklaidė, rūpesčiai išsisprendė ir bendra dviejų Vilniaus bendruomenių – Arkikatedros choralistų ir dominikonų tretininkų – piligrimystė kovo pradžioje praėjo nepaprastai sklandžiai. Keturios dienos, keturios bazilikos, ketverios Jubiliejaus durys, Mišios keturiose Romos dominikonų šventovėse – visa tai giliai įsirašė atmintin, kaip ir Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimas pirmąjį gavėnios penktadienį Romos Il Gesu bažnyčios koplyčioje ar silpnas popiežiaus Pranciškaus balsas, nuskambėjęs aikštėje šalia Šv. Petro bazilikos iš ligoninėje padaryto įrašo, kuriame jis gimtąja ispanų kalba dėkoja visiems, kas vakarą ateinantiems į aikštę melstis už jį rožinį. Šis popiežius iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos mokė mus pasitikėjimo. Tai tęsia ir jo įpėdinis Leonas XIV, nors pasaulio rūpesčiai per šiuos metus, regis, visus ėmė dar sunkiau slėgti. Ar sulauksime taikos, kaip išliksime, ar pajėgsime išsaugoti tai, ko išmokome per šiuos metus, ir iš akiračio nepamesti to, kas svarbiausia? Guodžia mintis, kad kito Jubiliejaus nereikės laukti 25 metus. Kaip ir praeitame šimtmetyje, trisdešimt trečiaisiais dar kartą būsime pakviesti į Vilties piligrimystę.
Giedrius Tamaševičius,
Grigališkojo choro „Schola Gregoriana Vilnensis“ narys
PILIGRIMYSTĖ Į ROMĄ
Pirmą kartą Jubiliejinius metus išgyvenu taip aiškiai. Per praėjusius, 2000-uosius, didžiuosius Krikščionybės jubiliejaus metus buvau per maža, kad suvokčiau, kas tai. O šiųmetė tema, kurią pasiūlė dar popiežius Pranciškus, aktuali, kaip niekad. Ko gi mums labiau trūksta siaučiant visoms pastarojo meto negandoms, jei ne Vilties?
Be abejo, vienas svarbiausių įvykių šiemet – piligrimystė į Romą, Lietuvių dienas. Dabar, jau daugiau nei pusei metų praėjus, galvoju, kas buvo svarbiausia. Gailiuosi, kad nerašiau kelionės dienoraščio. Galima suversti kaltę norui kuo daugiau aprėpti tomis dienomis, dideliems Amžinojo miesto atstumams ar nuovargiui, kai vakare rūpi tik ištiesti kojas, bet tenka pripažinti, kad paprastai fiksuoju vaizdą fotoaparatu ir telefonu, o kai prisireikia tą patirtį, įvykius įžodinti, be susikaupimo ir pastangų neapsieisi. Įspūdžiai dyla tarsi stikliukai jūroje, bet dabar juos renku ir dėlioju tarsi mozaiką. Kaip reikšminga atsiminti! Svarbiausia turbūt buvo keliauti kartu. Džiaugiuosi, kad vykome su kolegėmis, bičiulėmis, bendradarbiais. Tai buvo ne vienatvės, bet bendrystės laikas. Jau ankstų kelionės pradžios rytą būriavomės oro uoste iš įvairiausių Bažnyčios sričių, skirtingų luomų ir amžiaus, bet su didelio nuotykio viltimi. O vėliau labai paprasti dalykai – pusryčiai ir vakarienės, ėjimas ar važiavimas metro, autobusais kartu, pakalbinimai, bendrakeleivių gerumas – pavertė Romą mūsų namais tomis dienomis. Vienas įspūdingiausių patyrimų – šv. Mišios lietuvių kalba. Didžiosiose, svarbiausiose Romos bažnyčiose su savo tauta melstis, girdėti gimtąją kalbą ir chorų giesmes buvo tikrai nepaprastai stiprus išgyvenimas. Netikėti draugų, pažįstamų iš įvairių Lietuvos vietovių sutikimai šventovių prieigose buvo lyg džiaugsmo prieskoniai, pagardinę ir taip neprėskas dienas. Kiek daug mūsų, iš įvairių pakraščių susirinko vedini vieno tikslo. O dar kur lietuviai iš diasporos!
Man ypač svarbu buvo aplankyti brangius šventuosius, jų kapus ir relikvijas. Juk ir „Magnificat“ maldynėlis nemažai prisideda, kad pasisotintumėme šiuo Bažnyčios turtu – šventųjų mintimis, jų gyvenimų ištikimybe ir pavyzdžiais. Paradoksas, kad tie niekad nesutiktieji, laike ir erdvėje tolimi žmonės – tarsi seni draugai ar brangūs artimieji. Tai ne tik „didieji“ šventieji Petras, Paulius, Jonas, bet ir tokie „pipiriukai“ kaip, pavyzdžiui, Pilypas Neris, savo autentišku tikėjimo liudijimu padedantys įsimylėti Bažnyčią.
Gėriuosi, kad Bažnyčia leidžia patirti tikėjimą ir piligrimystės skonį labai realiai, kūniškai per labai konkrečius, bet simboliškai tokius sodrius objektus ir apeigas, papročius. Visų pirma – sakramentus. Tačiau kopti Šventaisiais laiptais, prisiglausti šalia Kristaus kančios relikvijų Šv. Kryžiaus Jeruzalėje bazilikos koplyčioje, pereiti per jubiliejines duris jas paliečiant yra piligrimystės šarmas. O kur dar galimybė grožėtis meno kūriniais ir architektūra, skonėtis romiečių vaišėmis, mėgautis švelniu pavasariu. Tikrai, Roma verta visų liaupsių ir kelionių. Ji yra tarsi trykštantis, gaivinančiu vandeniu raibuliuojantis vilties fontanas.
Inga Cironkaitė-Bendžienė,
Bažnytinio paveldo muziejaus edukatorė
***
JUBILIEJAUS KALENDORIUS
2025 m. gruodžio 14 d.
Kalinių jubiliejus
2026 m. sausio 6 d.
Šv. Petro bazilikos Šventųjų durų uždarymas
Lietuvoje
2025 m. gruodžio 28 d.
Iškilmingas Jubiliejinių metų uždarymas Lietuvos vyskupijų katedrose
