01
07 /
2023
Petro kelias. Jėzui reikia ne mūsų tobulumo, o meilės
Cistersų ordino generalinis abatas Mauro Giuseppe Leporis dalijasi įžvalgomis apie savo neseniai lietuvių kalba išleistą knygą „Simonas, pavadintas Petru“ (išleido „Magnificat leidiniai“, iš italų kalbos vertė Saulena Žiugždaitė).
Kaskart kai skaitau Evangeliją, man atrodo, kad šv. Petras yra tas asmuo, kuriame mes visi galime atpažinti save. Evangelija mums viską pasako apie Petrą. Tiek apie jo gerąsias savybes, tiek dar labiau apie ydas. Per Evangeliją suprantame, kad visa mūsų žmogystė gali susitikti su Kristumi, kad Kristus atėjo susitikti su mūsų žmogiškumu, kuriame nereikia nieko slėpti. Jei pažiūrėtume, kaip vaizduojamas apaštalas Jonas, pamatytume, kad jis atrodo per daug tobulas, nors aišku, jis irgi turi savų ydų. Su šv. Jonu būtų per daug sudėtinga save tapatinti. Mes galime norėti būti tokie kaip Jonas, mylimasis mokinys, tačiau Jonas neparodo, kokį kelią jis nueina, kad taptų mylimiausiu mokiniu. O šv. Petro atveju Šventoji Dvasia Evangelijoje atskleidžia žmogiškumą, parodantį, kaip einama link tapimo Jėzaus mylimuoju mokiniu. Todėl knygos pavadinimas pažodžiui – „Sekti Petru, kuris seka Jėzumi.“ Mes suprantame, kad viskas, kas yra mumyse – ir bloga, ir gera, dalyvauja toje kelionėje su Kristumi. Jėzus, pasirinkdamas šv. Petrą, pakvietė visą Petrą sekti juo, su visa jo žmogyste, net tik gerosiomis savybėmis. Mane tai visada žavėjo, nes man to reikėjo, kad žinočiau, ką man daryti su savo puikybe, savo silpnybėmis, su viskuo, dėl ko man sunku sekti Jėzumi. Ar turiu tai nustumti į šoną, o gal tai gali pasitarnauti man sekant Kristumi. Apmąstydamas visas Evangelijos vietas, kur kalbama apie Petrą, pastebėjau tarsi visos mano žmogystės perkeitimo kelią, kuriuo vis labiau artėčiau prie Kristaus. Ir šios Kristaus atnaujintos žmogystės viršūnė yra tai, kad netgi Petro šešėlis, tai, kas atrodo tamsu mumyse, tampa Kristaus išganomojo įvykio instrumentu kitiems. Šią knygą iš tiesų galima vadinti autobiografija, bet tai yra mano kelio su Jėzumi biografija. Nes kai mes iš tikrųjų sutinkame Kristų, nebeturime savo asmeninės biografijos, nes mūsų gyvenimas – tai Kristus. Nebėra atskiros autobiografijos, yra tik meilės santykio su Kristumi biografija.
Cistersų ordino generalinis abatas Mauro Giuseppe Lepori
Mes paprastai galvojame, kad Jėzus pyksta už mūsų nuodėmes ir silpnybes. Manome, kad jis norėjo sukurti tobulą kūrinį, o štai dabar tas kūrinys turi kažkokių trūkumų, dėmių. Ir mes galvojame, kad Dievas baisiausiai pyksta, jog esame taip blogai sudėtas kūrinys. O iš tiesų Jėzaus misija yra mums įrodyti, kad tai netiesa. Dievas sukūrė mus ne tam, kad būtume tobuli. Dievas negali sukurti už save tobulesnio kūrinio. Jam nereikia tobulumo. Jam reikia meilės. Jam reikia, kad suprastume, jog net šešėlis ar netobulumai netrukdo mylėti ir būti mylimiems. Dievas ateina parodyti, kad jis mus myli dar labiau dėl to, kad esame netobuli. Kristus atėjo todėl, kad esame nusidėjėliai. Jeigu Adomas būtų nepadaręs nuodėmės, Dievas nebūtų tapęs žmogumi. Bet dėl nusidėjusio Adomo Dievas tapo žmogumi ir mirė ant kryžiaus. Petro kelionėje, apie kurią skaitome knygoje, galime pastebėti, kad visus tuos trejus metus Petras stengė būti tobulas Kristaus akyse. Jis siekė būti tokiu mokiniu, kuris įtiktų Kristui. Ir netgi vienoje iš paskutinių scenų jis sako: „Aš atiduosiu savo gyvybę už tave. Kiti tave išduos, bet aš – niekada. Gali manimi pasitikėti.“ Ir tada įvyksta didysis nuopuolis. O prisikėlęs Jėzus grįžta ir klausia: „Petrai, ar myli mane?“ Jis niekada to neklausė Petro anksčiau, bet po to, kai Petras šitaip suklupo, Jėzus klausia: „Ar myli mane, man reikia tavo meilės.“ Ir pagaliau Petras pasijuto tikrai laisvas mylėti Kristų, nes jis išsilaisvino iš savęs paties, iš savo planų ir tobulumo siekio. Jis galvojo, kad turi Jėzui duoti savo tobulumą, o paaiškėjo, kad Jėzus nuo pat pradžių iš jo laukė tik meilės. Ir tada Petras susitaikė su savo šešėliu, savo silpnybėmis, nes suprato, kad ir turėdamas šešėlį gali mylėti Kristų. Ir Petro šešėlis netgi padaro stebuklą – kai jis praeina, jo šešėlis išgydo žmogų. Tai tikrai yra simbolis, išreiškiantis, kad Petras neprivalo Kristui aukoti nieko kito, tik savo meilę. Ir leisti Jėzui paimti iš jo viską, ko jam reikia: „Jeigu Tau reikia mano šešėlio, aš Tau jį atiduodu.“ Petras manė, kad norint mylėti Kristų, reikia atiduoti visą savo gyvenimą, visas savo jėgas, o pasirodo, kad jaustųsi Petro mylimas, Jėzui užtenka jo šešėlio. Tai atrasti yra didelis išlaisvinimas. Tada pradedame būti patenkinti patys savimi. Visą gyvenimą nuo pat vaikystės mes siekiame iš savęs kažkokio tobulumo, mūsų tėvai ir mes patys norime, kad būtume tobuli. Taip pat norime būti tobulesni už kitus. Tas tobulumo siekis mus skaldo. Pradedame galvoti, kad negalime būti mylimi, jei nesame tobuli. Galvodami apie kitą taip pat mąstome, kad jis nevertas meilės, jeigu nėra tobulas. Ir koks išsilaisvinimas suvokti, kad Dievas manyje labiausiai ir myli tai, ko aš pats nemėgstu. Jis kviečia ir kitus mylėti tokius, kokie jie yra. Mylėti juos Kristaus meile. Manau, kad tai ir yra esminė Petro žinia. Ir svarbiausia priežastis, kodėl Petras buvo pasirinktas būti pirmuoju brolių bendruomenėje.
Sakoma: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). O kaip Tėvas yra tobulas? Jo tobulumas yra meilė. Kai siekiame tapti tobuli, kad būtume geresni už save ar kitus, tame nebėra meilės. Būna, kad koks nors žmogus nori būti tobulas asketas, tobulai pasninkauti, tobulai budėti, tobulai tylėti, bet pamiršta būti tobulas mylėdamas. Tėvo meilės tobulumas pasireiškia tuo, kad jis myli ir teikia pirmenybę kitam, kitą laiko svarbesniu. Kiekvienas Švenčiausiosios Trejybės Asmuo sako kitam: „Tu esi tobulesnis už mane, tu esi didingesnis už mane, tu esi gražesnis mane.“ Kiekvienas Trejybės Asmuo tobulai myli vienas kitą. Krikščioniško tobulumo bruožas, kurio išmokė Kristus, yra nuolankumas – „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 25–30). Nieko nėra tobulesnio už Kristaus Širdį. Tiek dievišku, tiek žmogišku požiūriu Kristaus Širdis yra tobuliausia iš viso to, kas egzistuoja danguje ir žemėje. Ir kai Jėzus kalba apie savo Širdį, sako, jog ji yra romi ir nuolanki. Taigi, pabrėžiamas ne tobulumas, o meilė, visiškas atsivėrimas kitam. Jūs Vilniuje turite gailestingojo Jėzaus paveikslą, kuriame tai parodoma. Tai Dievo, kuris yra Meilė, tobulumo paveikslas.
