Šv. Ignaco Lojolos regėjimas prie La Stortos koplyčios

01
07 /
2019

Šv. Ignaco Lojolos regėjimas

„Magnificat“ viršelyje matomas Simono Čechavičiaus (1689–1775) paveikslas „Šv. Ignaco Lojolos regėjimas prie La Stortos koplyčios“, sukurtas apie 1757 m., puošia Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios – buvusios jėzuitų naujokyno –altorių, kuriam, sprendžiant iš jėzuitų bažnyčios inventorių, ir buvo nutapytas. Po 1773 m., kai Jėzaus Draugija popiežiaus bule buvo panaikinta, paveikslas kelis dešimtmečius dar buvo bažnyčioje, kuri tuo metu priklausė kunigų seminarijai, įsikūrusiai viename iš naujokyno pastatų. Seminarijai išsikėlus į Vilniaus senosios regulos karmelitų vienuolyną, paveikslas 1798 m. perduotas Vilniaus katedrai ir pakabintas Manvydų koplyčioje. Dar kartą savo vietą jis pakeitė 1953 m., kai atiteko Lietuvos dailės muziejui. Dabar paveikslas vėl yra sugrįžęs į Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčią.

1622 m. kovo 12 d. Ignacą Lojolą paskelbus šventuoju, daugelyje jėzuitų provincijų, taip pat ir Lietuvos, pradedamos statyti jo vardu tituluojamos bažnyčios (Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčia konsekruota 1647 m.), įrengiamos koplyčios ir altoriai, kuriami šventojo paveikslai, skulptūros ir sieninė tapyba. Manoma, kad Čechavičiaus paveikslas yra vienas pirmųjų Lietuvos jėzuitų bažnyčioms sukurtų La Stortos vizijos atvaizdų, kurie buvo pasklidę Lietuvos jėzuitų provincijoje, pvz., Šventosios Liepos Švč. Mergelės Marijos Aplankymo, taip pat Pašiaušės Šv. Stanislovo ir Polocko Šv. Stepono (abi neišliko) bažnyčiose. Taip pat Čechavičiaus kompoziciją „Šv. Ignaco Lojolos regėjimas prie La Stortos koplyčios“ primenantis paveikslas XVIII a. II p. nutapytas, manoma, Žemaitkiemio jėzuitų prižiūrėtai Želvos bažnyčiai.

Baigęs studijas Šv. Luko akademijoje Romoje, Simonas Čechavičius sukūrė paveikslų čia jo lankytai Šv. Stanislovo bažnyčiai („Nukryžiuotasis“, „Šv. Jadvyga“). Savo gimtajame mieste Krokuvoje, taip pat Varšuvoje, Poznanėje ir kituose miestuose jis nutapė paveikslų įvairioms vienuolijoms. Čechavičius buvo vienas produktyviausių ir Vilniaus bažnyčioms kūrusių dailininkų. Šiam tapytojui ar jo mokyklai priskiriami įvairių šventųjų, taip pat ir jų vizijas atspindintys, paveikslai (kai kurie neišliko), sukurti Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Augustijonų), Švč. Jėzaus Širdies (Vizitiečių), Šv. Kotrynos (Benediktinių) bažnyčioms, be to, Vilniaus jėzuitų profesų namų Šv. Kazimiero („Nukryžiuotasis“) ir jėzuitų terciato Šv. arkangelo Rapolo („Šv. Arkangelas Rapolas“, „Šv. Stanislovas Kostka“) bažnyčioms.

Vilniaus jėzuitų naujokyno bažnyčios paveiksle „Šv. Ignaco Lojolos regėjimas prie La Stortos koplyčios“ atskleistas Ignaco regėjimas, paminėtas jo „Autobiografijoje“, kurią, kaip ir kitus raižiniais iliustruotus šv. Ignaco „Gyvenimo aprašymus“ (vita), žinojo ir Čechavičius. Neišsipildžius Ignaco ir jo bičiulių troškimui vykti į Jeruzalę, Draugijos nariai, anuomet darbavęsi įvairiuose Italijos miestuose, 1537 m. nusprendė sugrįžti į Romą. Ignacas Lojola išvyko su keliais bendrakeleiviais ir suburtos Draugijos bičiuliais. Jo „Autobiografijoje“ rašoma, kad kelionės pabaigoje, iki Romos likus kelioms mylioms, melsdamasis vienoje bažnyčioje, Ignacas pajuto ypatingą pasikeitimą savo sieloje ir aiškiai matė, kad Dievas Tėvas atidavė jį Kristui, savo Sūnui. Drauge su Ignacu į Romą keliavęs Diegas Lainezas, vienas iš pirmųjų perpasakojęs šią viziją, papildė Ignaco regėjimą svarbiomis detalėmis. Pasak jo, Ignacas matęs Jėzų su kryžiumi ant pečių ir šalia Tėvą, sakantį Jėzui: „Noriu, kad priimtum šį savo tarnu“, o Jėzus, atsisukęs į Ignacą, ištaręs: „Noriu, kad tu mums tarnautum.“

Čechavičiaus paveikslo kompozicijoje atpažįstame Lainezo atpasakotą viziją, kurią tapytojas galėjo perskaityti šv. Ignaco Lojolos gyvenimo aprašyme. Šventasis nutapytas suklupęs prie Viešpaties Jėzaus, nešančio ant pečių kryžių, kuris kompozicijoje pavaizduotas tarsi vienu metu esantis ir debesyse, ir žemėje. Paveikslo veikėjus sujungdamas į šventąjį pokalbį, tapytojas pavaizdavo Dievą Tėvą, žiūrintį į Jėzų ir kviečiantį jį prabilti į Ignacą, o Jėzų – ištiesusį ranką link Ignaco. Dievo Tėvo figūroje regimas Šventosios Dvasios balandis liudija čia dalyvaujant visą Švenčiausiąją Trejybę. Šalia Jėzaus pavaizduotas angelas laiko juostą su lotynišku užrašu: „Romoje būsiu jums palankus“. Ši ištarmė, kaip užuomina į Jėzaus Draugijos įsteigimą, manoma, yra perteikta kaip dieviškosios paramos pažadas – kad numanomi sunkumai Romoje iš tiesų bus įveikti. Šį Viešpaties Jėzaus pažadą Ignacui ir jo bičiuliams kompozicijoje primena ir saulės nušviestas Romos peizažas.

Čechavičiaus kompozicijos pirmavaizdžiu galėjo būti Romos Šv. Ignaco bažnyčios didįjį altorių puošiantis paveikslas, nutapytas XVII a. pab. – XVIII a. pr. italo jėzuito Andrejaus Poco (Andrea Pozzo, 1642–1709). Nors abu paveikslus vienija Lainezo perpasakota vizijos scena, vaizduojami tie patys veikėjai, tačiau skiriasi jų judesių išraiška, kitoks ir fonas. Tapydamas paveikslą, Čechavičius galėjo remtis ne tik šv. Ignaco Lojolos gyvenimo aprašymų iliustracijomis, bet ir flamando Kornelio Galio (Cornelis Galle, 1576–1650) XVII a. pr. raižiniu, kuriame Ignacas pavaizduotas prie La Stortos koplyčios pamatęs kryžių nešantį Jėzų lyg vienoje kelio linijoje.

La Stortos vizija šv. Ignaco Lojolos gyvenimo aprašymuose ir kituose šios tematikos kūriniuose siejama su jėzuitų ordino įsteigimu, nors pavadinimas „Jėzaus Draugija“ atsirado šiek tiek anksčiau, dar prieš Ignacui ir jo bičiuliams atvykstant į Romą. Paveikslo tema atskleidžia ir kitus šv. Ignaco Lojolos gyvenimo tarpsnius, susijungiančius į vieną tikslą – Draugijos įsteigimą Romoje 1540 metais.

Dr. Neringa Markauskaitė

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.